www.spargalkes.lt

Biologija

Lyties formavimasis

Žmogaus lytį lemia homologinių chromosomų pora vadinama lytinėmis chromosomomis. Individai, turį X ir Y lytines chromosomas, tampa vyrais, o turį X ir X - moterimis.

Belytiškumo stadija. Pradžioje besivystantis žmogaus organizmas neturi lyties. Lytis užrašyta genotipe chromosomų rinkiniu XY, tačiau besivystantis embrionas lyties neturi. Ir lytinės liaukos pradžioje būna “bendros” - nei moteriškos, nei vyriškos. Į jas imigruoja pirmykštės lytinės ląstelės, tačiau iš jų gali susidaryti tiek kiaušinėliai, tiek spermatozoidai.

Taigi, gemalai pagal lytines chromosomas pradžioje yra dvejopi - XX ir XY, - tačiau jų sandara visiškai vienoda. 25 - 50 d. amžiaus gemalai turi laikinus organus - Volfo ir Miulerio latakus. Volfo latakai - tai primityvių šalinimo organų, būdingų stuburinių protėviams ir besivystančiam embrionui, surenkamieji latakai. Miulerio latakai - tai pirmykštis kiaušintakis, kurio funkcija surinkti iš kiaušidės į kūno ertmę iškrintančius kiaušinėlius ir išgabenti juos laukan. Lytiniai ir šlapimo takai atsiveria bendru šalinimo ir lytinių latakų ančiu. Ši sandara būdinga tiek gemalams XY (būsimiesiems berniukams), tiek gemalams XX (būsimosioms mergaitėms).

Lyties formavimasis. Vėliau gemalai ima įgyti lytį.  Moteriško genotipo gemaluose Volfo latakas nyksta, o iš Miulerio latako susidaro kiaušintakiai, gimda ir makštis. Šalinimo-lytinis antis virsta moteriškaisiais išoriniais lyties organais. Šis gemalo vystymosi variantas yra pagrindinis vystymosi kelias. Jam nereikia XX lytinių chromosomų ir kiaušidžių, taip vystosi ir gemalai XY, jei išoperuojamos jų besiformuojančios sėklidės.
Pirmykštėms gonadoms virtus sėklidėmis gemalo vystymasis pasuka kitu keliu. Sėklidės netrukus ima gaminti vyrišką lytinį hormoną testosteroną, ir šis lemia vyriškąjį vystymosi variantą.

Manoma, kad pirminių gonadų virtimą sėklidėmis skatina ypatingas genas. Jis yra tik Y chromosomoje ir koduoja ypatingą membraninį baltymą. Šis baltymas kol kas nežinomu būdu priverčia gonadas vystytis kaip sėklides. O jei gonadų ląstelės neturi šio geno ir pagal jį gaminamo baltymo, tuomet iš gonadų išsivysto kiaušidės (apie 105 d. po apvaisinimo).

Gonadoms ėmus vystytis vyrišku keliu, jose susidaro sėkliniai vamzdeliai (apie 43-50 d. po apvaisinimo), kuriuose formuosis spermatozoidai, ir endokrininės Leidigo ląstelės (apie 65 d. po apvaisinimo). Leidigo ląstelės specializuojasi gaminti testosteroną , lemiantį pirminių vyriškų lytinių požymių vystymąsi. Iš Volfo latako sparčiai susidaro sėkliniai kanalėliai, sėklos išmetimo latakas, sėklinės pūslelės, o iš šalinimo-lytinio ančio - išoriniai vyriški lytiniai organai. Sėklidėse susidaro specializuotos (Sertolio) ląstelės, kurios ima gaminti peptidą , priverčiantį Miulerio lataką sunykti.

Aukščiau pateiktas lyties vystymosi planas bendras žmogui ir kitiems žinduoliams. Jį valdo genotipas, tačiau kaip kol kas dar tiriama.  Sutrikus lyties formavimuisi individas gali tapti pseudohermafroditu. Pseudohermafroditas - tai individas, turintis arba kiaušides, arba sėklides, kurių jų išoriniai lytiniai organai išsivystę ne visiškai arba išsivystę priešingos lyties.

Sėklidinė feminizacija. Žinduolių ląstelės turi baltymą testosterono receptorių. Šio baltymo genas  Tfm yra X chromosomoje, o Y chromosomoje jo nėra. Todėl genas Tfm paveldimas sukibusiai su lytimi. Alelis Tfm + yra recesyvus.

Eksperimentuose buvo tirta šio geno įtaka pelių vystymuisi. Heterozigotinės patelės Tfm+Tfm būna fenotipiškai normalios, tačiau pusė jų vyriško genotipo palikuonių gauna recesyvinį alelį - jų genotipas būna Tfm+0.

Skaityti daugiau...
 

Imuninė sistema

Žinduolius supančioje aplinkoje labai daug įvairiausių mikroorganizmų, kurie, patekę į jo organizmą, randa palankias gyvenimo sąlygas. Viduje šilta, pakanka drėgmės ir daug įvairiausių maistmedžiagių. Todėl žinduolio (o ir bet kurio kito daugialąsčio) organizmą mikroorganizmai turėtų sparčiai suardyti. Tačiau to nėra, kadangi daugialąsčiai organizmai turi apsaugą nuo tokio įsiveržimo.

Imunitetas - organizmo gebėjimas apsaugoti savo vientisumą ir gyvybingumą nuo parazituojančių organizmų ir nuo biologinės kilmės nuodų.

Bestuburių imunitetą užtikrina daugiausia fagocituojančios ląstelės. Tuo tarpu stuburiniuose jos sudaro tik dalį imuniteto. Kita svarbi imuniteto dalis - specifinis imunitetas.

Specifinio imuniteto esmė yra tokia: Organizmas atpažįsta svetimas molekules ir ima gaminti baltymus, kurie atpažįsta tas svetimas molekules (tai vadinama imuniniu atsaku) ir nukreipia į jas "naikinimo sistemą".  Todėl labai svarbią imuninės sistemos dalį sudaro gebėjimas atpažinti svetimas molekules ir įsiminti jas.

Molekulės, kurias imuninė sistema atpažįsta kaip svetimas, vadinamos antigenais.  Ši atpažinimo sistema labai jautri - dažnai geba atskirti baltymus, besiskiriančius viena aminorūgštimi ar veidrodinius molekulių variantus.

Imuniniai atsakai yra dvejopi - antikūniniai ir ląsteliniai.

Antikūninis imuninis atsakas. Pagal atpažintą svetimą molekulę ima gaminti antikūnus - specialius baltymus imunoglobulinus. Antikūnai cirkuliuoja kraujyje, limfoje, audinių skysčiuose. Sutikę savus antigenus (prieš kuriuos jie skirti) jie prisitvirtina prie jų ir inaktyvuoja. Fagocituojantys leukocitai, sutikę ląsteles su prikibusiais antikūnais, jas fagocituoja. Taip pat antikūnais apkibusias ląsteles žudo ypatingi kraujo baltymai, vadinami komplementu.

Ląstelinis imuninis atsakas. Gaminamos specialios ląstelės, kurios atpažįsta svetimas ląsteles pagal antigenus jų membranų paviršiuje ir jas žudo. Taip pat žudomos virusais užkrėstos ląstelės, kurias atpažįsta pagal membranoje pasirodžiusius virusinius baltymus. Virusas nužudytoje ląstelėje nebegali pasidauginti ir dar labiau pakenkti organizmui.

Žmogaus kraujyje, limfoje ir limfoidiniuose organuose (čiobrialiaukėje, limfmazgiuose, blužnyje ir kirmėlinėje ataugoje) yra aibės leukocitų limfocitų. Žmogaus limfoidiniai organai. Limfocitai susidaro čiobrialiaukėje ir raudonosiuose čiulpuose (geltoni), todėl jie vadinami pirminiais limfoidiniais organais. Po to limfocitai migruoja į antrinius limfoidinius organus (mėlyni), kur jie reaguoja su antigenais.

Limfocitų reikšmė imunitetui buvo nustatyta šeštojo dešimtmečio antroje pusėje.

Skaityti daugiau...
 

Gyvūninės ląstelės metabolizmas

Gyvosiose ląstelėse vyksta aibės fermentinių reakcijų, kuriomis ląstelės sintetina būtinas medžiagas ir nukenksmina nereikalingas, gamina ląstelei būtiną energiją.  Visų šių reakcijų visuma yra vadinama metabolizmu.  Tačiau ląstelė nėra maišas, kuriame atsitiktinai, kaip papuolė veikia visokie fermentai.

Metabolizmas - labai organizuota ir tikslinga ląstelės ar organizmo reakcijų visuma, kurioje dalyvauja suderintos ir valdomos fermentų sistemos.

Metabolizmą sudaro šimtai įvairiausių fermentinių reakcijų, tačiau jos nėra padrikos. Ląstelėse fermentai dažniausiai veikia grupėmis, katalizuodami reakcijų grandines. Tokios grupėse būna nuo 2 iki 20 kartu veikiančių fermentų. Pirmojo fermento produktas tampa žaliava (substratu) antrajam fermentui, antrojo fermento produktas - substratas trečiajam fermentui... O paskutinis grupės fermentas pagamina reikiamą medžiagą - visos grupės produktą. Tokią reakcijų grandinė vadinama metaboliniu keliu. O tarpinės medžiagos vadinamos tarpiniais produktais arba metabolitais.

Membraniniai lipidai nuolat atsinaujina. Paprastai jų skaidymo greitis lygus naujų lipidų sintezės greičiui. Tačiau kai vienas membraninių lipidų skaidymo kelio fermentas yra nepakankamai ar visiškai neaktyvus, organizme kaupiasi tarpiniai produktai.

Sergant Nimano - Piko liga smegenyse, blužnyje ir kepenyse kaupiasi sfingomielinas. Priežastis - sutrikęs sfingolipidų (tai tokie membraniniai lipidai) skaidymas. Besikaupiantis tarpinis produktas pažeidžia smegenis, nes nervinis audinys turi itin daug sfingolipidų. Liga pasireiškia netrukus po gimimo - sulėtėja protinis vystymasis, padidėja kepenys, blužnis ir limfiniai mazgai, pažeidžiami plaučiai. Dažnai sumažėja raumenų tonusas, pasitaiko traukuliai. Berniukai ir mergaitės serga vienodai dažnai ir miršta jauni. Ligą 1914 m. aprašė Nimanas (A.Niemann) ir 1926 m. Pikas (L.Pick).

Gerokai dažnesnė Tėjaus-Sakso liga (kitaip dar Tėjaus - Sakso amaurotinė idiotija). Jos priežastis - lizosominio fermento, skaidančio vieno membraninio lipido polinę galvutę nebuvimas. Tėjaus-Sakso liga ir nemažai kitų ligų vadinamos lizosominėmis ligomis, kadangi dėl defektyvaus fermento lizosomose kaupiasi nebaigtos skaldyti molekulės. Užkimštos lizosomos nuo šių atliekų labai padidėja ir nustoja veikti. Naujai pagaminamos lizosomos lygiai taip pat užsikemša. Besikaupiančios neveikiančios lizosomos užpildo visą citozolį, nustumia branduolį prie membranos. Taip pažeistas neuronas po kurio laiko žūsta. Žūstant neuronams ima nykti nervinis audinys.

Skaityti daugiau...
 

Nuo gimimo iki senatvės

Gimdos susitraukimai skatina posmegeninę liauką (hipofizę) išskirti daugiau hormono oksitocino, kuris dar sustiprina gimdos susitraukimus, stumiančius vaisių link gimdos kaklelio. Nėštumo metu gimdos raumeninės ląstelės padidėja ~ 40 kartų, tad gimda tampa itin raumeningu organu.

Vaismaišis trūksta sąrėmių metu arba jį turi prapjauti pribūvėjai. Paprastai prasidedančio gimdymo ženklas yra arba savaiminis vaisiaus vandenų išbėgimas, arba iš gimdos kaklelio išeinantis gleivių kamštis.

Paskutiniu metu vaisius gimdoje paprastai būna galva žemyn, veidu į priekį. Kūdikis tuomet gimsta galva pirmyn. Kai kūdikio padėtis gimdoje kitokia, gali būti sunkumų ir gali prireikti papildomos akušerių pagalbos.

Gimdos susitraukimų varomas kūdikis galva pirmyn išstumiamas lauk gimdymo kanalu. Kadangi kūdikio smegeninės kaulai dar nesuaugę, galvos skersmuo tuo momentu sumažėja ir lengviau pratelpa gimdymo kanalu.

Gimusį kūdikį su placenta ir toliau sieja bambagyslė. Bambagyslė perpjaunama, ir taip naujagimis visiškai atsiskiria nuo motinos organizmo.

Maždaug po pusvalandžio vėl prasideda sąrėmiai, kurių metu iš gimdos išstumiama placenta ir vaisiaus dangalai. Šie susitraukimai užspaudžia kraujagysles, kurio praplyšta atsiskiriant placentai. Šiuo metu paprastai prarandama ~ 0,5 l kraujo.

Po gimdymo apie mėnesį trunka atsistatymo laikotarpis, kai moters organzime nyksta nėštumo sukelti pokyčiai. Apie šeštą savaitę po gimdymo pirmykštį savo dydį atgauna gimda ir makštis. Jei moteris nežindo kūdikio, po 6 - 24 savaičių vėl prasideda menstruacijos.

Paprastai kūdikiai gimsta praėjus 266 dienoms po apvaisinimo . Jie gimsta gerokai anksčiau, nei patys  gali išgyventi pasaulyje. Bet jei nėštumas truktų ilgiau, tai kūdikio galva tiek padidėtų, kad kūdikis negalėtų gimti be chirurginės operacijos.

Kartais kūdikiai gimsta anksčiau, negu dauguma kūdikių. To priežastys gali būti genetiniai trūkumai, bet dažniausiai - prasta motinos sveikata. Sveikata gali suprastėti dėl nepakankamos mitybos (kai moteris gauna per mažai kalorijų ar baltymų), rūkymo ar alkoholinių gėrimų gėrimo. Per ankstyvą gimdymą gali sukelti ir persitempimas.

Daugiau kaip 240 dienų kūdikiai nėra laikomi neišnešiotais, jei jie sveria > 2,4 kg. Tačiau dabar kartais išgyvena ir 180 - 200 dienų nešioti kūdikiai. Neišnešioti kūdikiai paprastai išauga sveiki kaip ir normaliai gimę kūdikiai, tačiau jiems kartais prireikia iki 3 metų, kol jie visiškai prisiveja savo bendraamžius.
Neišnešioti kūdikiai silpnai verkia, prasta jų termoreguliacija, oda raukšlėta ir blausi, akys užmerktos, nagai trumpi. Jų raumenys dar nebaigę formuotis, todėl jie sunkiau juda, jų kvėpavimas gali būti apsunkintas.

Skaityti daugiau...
 

Oda

Šakoti melanocitai yra išsidėstę giliausiame epidermio sluoksnyje. Tačiau ne visa oda yra vienodai ryškiai nudažyta melaninu. Šviesiausia oda dengia delnus ir padus. O daugiausia melanocitų turi  krūčių spenelių, išorinių lytinių organų oda.  Melaninas taip pat nudažo plaukus, o akyse - rainelę ir pigmentinį sluoksnį po tinklaine.

Odos ir rainelės melanino funkcija yra sugerti ultravioletinius spindulius, kurie pažeidžia ląstelių nukleino rūgštis ir sukelia mutacijas. Intensyvi ultravioletinė spinduliuotė gali nužudyti ląstelę. Todėl žmonių populiacijos, gyvenančios kraštuose su intensyviu UV spinduliavimu, yra prisitaikiusios - jų oda tamsi nuo melanino. Tai ypač būdinga vadinamosioms pusiaujo rasėms - negridams ir australidams.

Žmogaus organizmas gali sustiprinti melanininę apsaugą nuo UV spindulių. Kai oda smarkiau apšvitinama UV spinduliais, melanocitai ima gaminti daugiau melanino. Melaninas kartu su kitomis naujai susidarančiomis epidermio ląstelėmis keliauja į epidermio paviršių ir suteikia tamsią spalvą. Kuo didesnę dozę UV spindulių sugeria oda, tuo labiau tamsėja oda.

Kai kurių žmonių oda tamsėja nevisai vienodai tolygiai. Pavasarį, kai tik sustiprėja UV spinduliavimas, nedideli jų odos lopeliai patamsėja. Taip pavasarį išryškėja šlakai. Šlakus galima laikyti odos lopelių įdaga, kuriai atsirasti reikia labai nedaug UV spindulių.

UV spinduliai priverčia išsiplėsti odos kraujagysles, į odą suteka daugiau kraujo, todėl oda parausta.  Per didelė UV spinduliuotė yra kenksminga, nes UV spinduliai pažeidžia ne tik nukleorūgštis, bet ir fermentus, ląstelių membranas, pažeidžia metabolizmą. Yrančių ląstelių likučiai patenka į kraują ir sukelia karščiavimą. Todėl persikaitinus saulėje ir nudegus odą ima krėsti šaltis. Tai savotiško apsinuodijimo saule pasekmė.

UV spinduliai sužadina melanocitus, ir šie ima intensyviai gaminti melaniną. Epidermio kamieninės ląstelės ima sparčiau dalintis. Naujai susidarančios ląstelės keliauja aukštyn, pakeisdamos pažeistas ląsteles. Paprastai  naujosios epidermio ląstelės paviršių pasiekia per maždaug per keturias savaites, kur jos žūsta, nepastebimai nupleiskanoja ir nubyra. Tačiau įdegant odai ląstelės dalinasi taip greitai, kad paviršių pasiekia per 4-5 dienas. Tuomet senasis pažeistas epidermis ima luptis. Pasirodo įdegusi oda.

Daug žmonių mano, kad pradžioje reikia raudonai nudegti, tik tada normaliai įdegsi. Tačiau taip nėra. Dermatologai  rekomenduoja saulėje kaitintis tarpsneliais po 10 min., kol normaliai įdegi. Toksai deginimasis trunka ilgiau, bet sveikesnis odai.

Skaityti daugiau...
 

Periferinės nervų sistemos ligos

Sergantieji periferinės nervų sistemos ligomis sudaro 48 – 52 procentus visų nervų ligomis sergančių ligonių. Šios ligos dažnai  sukelia laikiną nedarbingumą, invalidumą. Klinikinėje praktikoje periferinės nervų sistemos ligos skirstomos į neuralgijas ir neuropatijas.

Stresas – tai dvasiniai pergyvenimai bei įtampa . Spartus gyvenimo tempas , gausi informacija didina nervinę , psichinę ir emocinę įtampą. Tai atsiliepia ir žmonių tarpusavio santykiams – jie tampa vis sudėtingesni ir painesni . Įrodyta , kad kiekvienas didesnis susijaudinimas , susinervinimas , susierzinimas sukelia žalingų organizmo pakitimų . Psichologai teigia , kad dvasinei pusiausvyrai atgauti reikia ne mažiau kaip 3 dienų . Manoma , kad didelė ir ilga emocinė įtampa žaloja visą organizmą , ypač nervų sistemą , sukelia neurozę . Dėl emocinės įtampos gresia kraujotakos liga : nuo širdies ar kraujagyslių veiklos sutrikimų dažnai miršta net jauni žmonės , ypač vyrai . Amerikiečių mokslininkai pabandė nustatyti kokiems žmonėms dažniausiai gresia širdies priepuoliai .  Jie pastebėjo, kad 90 procentų patekusių į kliniką dėl ūminio širdies nepakankamumo , buvo būdingas A tipo elgesys. Tokie žmonės nuolat skuba  ir kankinasi dėl nespėtų atlikti darbų, visur nori pirmauti , jie yra garbėtroškos. Tai nekantrūs, visada įsitempę, nesuvaldantys pykčio, linkę į konfliktus žmonės.  Biologijos ir medicinos laimėjimai rodo, kad aktyvumas padeda įveikti stresą.

Skaityti daugiau...
 

Evoliucija

Žemėje gyvena milijonai įvairiausių augalų ir gyvūnų. Iš kur jie visi atirado? Žmogus bandė atsakyti į šį klausimą ne vieną šimtmetį.

Daugelis mokslininkų mano, kad patys pirmieji gyvi organizmai atsirado iš negyvų cheminių medziagų. Prieš daugiau kaip milijoną metų susidarė junginiai, kurie gebėjo save kopijuoti. Tai davė pradžia tam tikrai evoliucijai, kuri galiausiai atvedė prie pirmykštės tikrosios gyvybės.

Šiandien gyvybė Žemėje pasižymi stulbinančia įvairove.Kiekvienas augalas ir gyvūnas turi savo natūralią buveinę ir guvensenos būda. Pavyzdžiui, vieni augalai tarpsta dykumose, kitiems labiau patinka šaltos ir drėgnos vietos. Kiekvienas gyvas organizmas puikiai derinasi prie savo aplinkos.

1859 m. anglų gamtininkas Čarlzas Darvingas sukūrė evoliucijos teoriją. Jis iškėlė mintį, kad per milijonus metų augalų ir gyvūnų rūšys laipsniškai kito (evoliucionavo), prisitaikydamos prie aplinkos.

Evoliucija patvirtina tai, kad nėra visiškai vienodų dviejų gyvų organizmų. Taigi kai kurie augalai arba gyvūnai gali egzistuoti tik turėdami tokius požymius, kurie padeda jiems lengviau išlikti. Antai gyvūnas gali turėti ilgas kojas, kurios padėtu jam sprukti nuo plėšrūnų. Augalas gali tuėti didelius lapus, kurie padėtų jam geriau augti pavėsyje. Turėdami tokių vertingų požymių, gyvūnai ir augalai turi daugiau galymybių išlikti gyvi ir susilaukti palikuonių, kurie paveldėtų šiuos požymius. Neturintys naudingų požymių tokių galimybių turi mažiau. Tai vadinama gamtine atranka.

Pamažu, iš kartos į kartą, geriau prisitaikę gyvūnai ir augalai išgyvena ir suklesti, o kiti išmiršta arba suranda naują buveinę. Taip Darvino įsitikinimu, pamažu išsirutuliojo milijonai įvairiausiu augalų ir gyvūnų rūšių.

Tačiau fosilijos rodo, kad evoliucija nėra toks lėtas ir tolydinis procesas, kaip manė Darvingas. Dabar kai kurie mokslininkai mano, kad pokyčiai vyksta staigiais šuoliais, o tarp jų būna ilgi laikotarpiai , kai pokyčiai vos pastebimi. Tai vadinama pertraukta pusiausvyra. Anot kitų, staigių pokyčių šuoliai įsiterpia tarp ilgų tolydinių pokyčių laikotarpių. Tai vadinama pertraukų laipsniškumu.

Skaityti daugiau...
 

Samanos

Samanos – paplitusios beveik visame pasaulyje. Auga daugiausia drėgnuose miškuose, pelkėse, pelkėtose vietose, ant medžių, uolų, akmenų, rečiau vandenyje. Bendrijos dažnai sudaro ištisinę dangą ir sukuria savitą gamtovaizdį. Samanos daugiausia daugiamečiai augalai. Gniužulas paprastai nuo 1 mm iki keliolikos cm dydžio. Tik kai kurių vandenyje augančių epifitinių samanų stiebas būna iki 60 cm ilgio. Neturi šaknų. Prie substratų prisitvirtinusios rizoidais.

Primityviausių samanų gniužulas yra plokštelės pavidalo, labiau išsivysčiusios samanos turi stiebą ir lapus.

Samanos dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai ir lytiškai. Samanoms būdinga kartų kaita. Vyrauja gametofitas. Jame susidaro anteridžiai ir archegonės.

Daugelis samanų yra dvinamiai augalai. Spermatozoidai pasiekia kiaušialąstę tik per vandenį. Zigota kurį laiką vystosi archegonėje. Vėliau iš jos  išauga sprofitas, vadinamas sporogonu. Samanų sporofitas kojele įaugęs į gametofitą; jis yra pusiau parazitas. Iš sudygusios sporos išauga šakoto siūlo arba plokštelės pavidalo darinys – pirminis prodaigis arba protonema. Joje susidaro keletas arba daug pumpurų, iš kurių išauga gametofitai. Jie gali išaugti ir iš regeneravusių gametofito arba sporofito ląstelių – antrinio prodaigio.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos upių būklė

Vandens, visų pirma upių, teršimas ir toliau lieka opiausia Lietuvos ekologine problema. Tai akivaizdžiai rodo jau vien toks faktas, kad beveik pusę milijonų gyventojų turintis Kaunas iki šiol neturi užteršto vandens valymo įrenginių. Nors dėl pastarųjų metų pramonės nuosmukio gerokai sumažėjo ir vandenų tarša, tačiau daugelio Lietuvos upių, taigi ir Kuršių marių būklė ir toliau lieka krizinė. Apskaičiuota, kad pastačius Kauno nuotekų valymo įrengimus, biologinė tarša Lietuvoje sumažėtų apie 70 proc. Taigi padėtis iš esmės pagerėtų, tačiau iki šių darbų pabaigos dar toloka.

Nors buitinėms reikmėms Lietuvoje daugiausia vartojamas geros kokybės požeminis vanduo, tačiau kaimo vietovėse vartojamas negilių šulinių vanduo gana dažnai yra užterštas nitratais gerokai virš leistinų normų. Ir toliau rimta problema yra ežerų bei Kuršių marių ir Baltijos jūros eutrofikacija.

Nors mažiau vartojant mineralinių trąšų gerokai sumažėjo biogeninių medžiagų išplovimas į paviršinius vandens telkinius bei gruntinius vandenis, bet dėl antrinių teršimo procesų vandens kokybė beveik negerėja.

Vidutinis Lietuvos upių tinklo tankumas, įskaitant ir dirbtines avndens tėkmes, yra 1km/km2.

Pastaraisiais dešimtmečiais, iškasus daugybę melioracijos griovių, bendras hidrografinio tinklo tankumas padidėjo beveik dvigubai. Lietuvoje yra : virš 29900 upių, upelių ir kanalų, ilgesnių kaip 250 m; 28200 upių, upelių ir kanalų, ne ilgesnių kaip 10 km; 758 upės, ilgesnės kaip 10 km; 18 upių, ilgesnių kaip 100 km; 9 upės, ilgesnės kaip 200 km.

Pagrindinės vandens arterijos - Nemuno - ilgis yra 937 km, iš jų 475 km teka Lietuvos teritorija. Antrosios pagal ilgį upės - Neries - bendras ilgis 510 km, iš jų 276 teka Baltarusijos žemėmis. Nuo versmių iki žiočių per Lietuvą teka Šventoji - 249 km; antroji pagal ilgį (213) - Minija.

Vykdant melioracijos darbus, buvo sureguliuota virš 75 upių ir upelių. Iš 63700 km natūralių upių vagų tik 13000 km liko nereguliuotos, labiausiai nukentėjo lygumų upės, tarp  jų devynios didžiosios. Išlikusių būklė gana gera, vyrauja vidutinio užterštumo upės. Padėtis pagerėjo nustačius vandens telkinių pakrančių apsaugines juostas. Iškilo pavojus mažiausiems, patekusiems į privatizuojamųjų grupę upeliams, nes nesureguliuoti jų apsaugos teisiniai klausimai. Gamtinis upių slėnių vaidmuo labai didelis: maži miško upeliai yra biologinės įvairovės centrai; didelių upių slėniams būdinga labai didelė ekotopų įvairovė. Jie yra svarbus gamtinio karkaso elementas, funkcionuoja kaip gyvūnų ir augalų rūšių migraciniai koridoriai (ypač Nemuno, Nemunėlio, Neries, Minijos, Akmenos, Jūros, Merkio, Nevėžio, Dubysos, Ventos ir Žeimenos slėniai).

Skaityti daugiau...
 

Juodasis gandras

Retas galėtų pasigirti matęs šį paslaptingą didelių girių paunksmių gyventoją. Juodasis gandras - tai tiksli savo baltojo brolio kopija. Ūgiu pastarajam beveik nenusileidžia, sveria apie 3 kg. Paukščio plunksnos - daugiausia juosvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas balti. Snapas ir plika oda apie akis ryškiai raudonos vyšnių spalvos. Juodos plunksnos žvilga žaliu, raudonu, auksiniu atspalviu. Įpratusiems dažnai matyti beveik naminiu tapusį baltąjį gandrą, juodasis atrodo keistai ir paslaptingai. Pirmą kartą pamačius, sunku patikėti, kad Lietuvoje iš viso gali būti tokių paukščių.

Juodieji gandrai lizdui dažniausiai pasirenka didelius tamsius miškus, dažniausiai drėgnus ar bent esančius netoli balų, ežerų ir upelių. Viena kita šių paukščių pora apsigyvena nedideliuose laukų miškeliuose, taip pat esančiuose netoli vandens telkinių, ypač jei ten yra aukštų senų medžių, tinkamų lizdui sukrauti. Lizdus jie krauna aukštai, dažniausiai lapuočiuose medžiuose: juodalksniuose, drebulėse, beržuose, ąžuoluose. Gana dažnai juos galima aptikti įsikūrusius ir pušyse, eglyne.

Lizdas - toks pat galingas statinys kaip ir baltojo gandro. Gana dažnai jame perima pakaitomis su plėšriaisiais paukščiais - šiais metais tame pačiame lizde peri juodieji gandrai, kitais - vištvanagiai, suopiai ar ereliai rėksniai, o po to - vėl gandrai.

Pavasarį juodieji gandrai parskrenda balandžio mėnesį, truputį vėliau už baltuosius. Kiek vėliau ir išskrenda, žiemoja Vidurinėje ir Pietų Afrikoje, Šiaurės Indijoje. Sugrįžę pavasarį kiek paremontuoja lizdą, kuriame dažniausiai peri keletą metų. Patelė sudeda 3 - 5 žalsvo atspalvio, kiek mažesnius už baltojo gandro kiaušinius. Peri 30 - 35 dienas. Jaunikliai išsirita apaugę baltais it sniegas pūkais. Jų snapai geltoni, rausvos kojos. Juodieji gandrai - tylūs paukščiai. Jie nemoka taip kleketuoti snapais, kaip jų baltieji giminaičiai. Tik juodųjų jaunikliai triukšmingi. Reikalaudami maisto jie skleidžia savotiškus gagenimą primenančius garsus.

Skaityti daugiau...
 

Nervinis impulsas

Visos gyvos ląstelės yra jaudrios - jų plazminės membranos elektriškai reaguoja į dirginimus. Šią savybę ląstelių membranoms suteikia membranose esantys transportiniai baltymai - siurbliai ir kanalai. Ši savybė ryškiausiai išreikšta nervinėse ir raumeninėse ląstelėse. Šioms ląstelėms jaudrumas leidžia atlikti jų funkcijas. Elektriški reiškiniai neuronų membranose būtini informacijai apdoroti ir perduoti, o raumeninėms atneša signalą, kada susitraukti.

Ląstelių membranos turi siurblius, kurie, naudodami ATP energiją, permeta jonus į vieną ar kitą membranos pusę. Vienas tokių svarbių siurblių yra Na+, K+ - siurblys. Šio membraninio baltymo molekulės prisijungia kelis Na ir K jonus, po to keičia savo sąrangą ir permeta jonus į priešingas membranos puses.  Todėl ląstelės viduje K+ jonų koncentracija būna didesnė, negu išorėje. O Na+ jonų koncentracija didesnė ląstelės išorėje  negu viduje.

Kadangi jonų koncentracijos skiriasi, jie turėtų tol difuziškai veržtis pro membraną, kol koncentracijos abipus membranos išsilygintų. Tačiau jonams nelaidi membrana to neleidžia.

Na+ jonų koncentracija membranos išorėje gerokai viršija K+ jonų koncentraciją viduje. Kadangi tai gausiausi teigiami jonai, todėl plazminės membranos išorinėje pusėje susidaro teigiamų jonų perteklius. Daugiausiai tai Na+ jonai, kurie veržtųsi vidun, jei membrana praleistų. Tačiau membrana nepraleidžia, ir Na jonai sudaro teigiamai įkrautą sluoksnelį palei membraną.

O vidinėje membranos pusėje traukiami išorinių teigiamų jonų susitelkia neigiami jonai (daugiausia Cl-) ir sudaro neigiamą sluoksnelį. Todėl ląstelės membrana yra savotiškas elektrinis kondensatorius - išorinė pusė pakrauta teigiamai, vidinė - neigiamai. Šis elektrinių potencialų skirtumas yra vadinamas ramybės potencialu.

Nesudirgintų neuronų ramybės potencialas yra apie - 70 mV. Minusas rodo, kad ląstelės viduje - neigiamas krūvis. Tokia membrana vadinama poliarizuota.

Skaityti daugiau...
 

Lizomos

Nuo Goldžio komplekso atsiskiria smulkios vakuolės, prikrautos koncentruotų fermentų organinėms molekulėms skaidyti. Jie vadinami rūgščiomis hidrolazėmis, kadangi hidrolizuoja makromolekules rūgščioje terpėje. Lizosomose aptikta virš 50 skirtingų fermentų rūšių, jie gali visiškai ar beveik visiškai suskaldyti daugumą biologinių organinių medžiagų (baltymus, polisacharidus, lipidus, nukleino rūgštis, jų derinius ir darinius). Šie fermentai tuo metu būna dar neaktyvūs ir neturi ką skaidyti, todėl juos talpinančios vakuolės vadinamos pirminėmis lizosomomis.

Pirminė lizosoma ima veikti susiliejusi su vakuole, kurioje yra kažkas virškintino.

Po susiliejimo lizosomos membranos baltymai siurbliai ima pumpuoti į lizosomą protonus.  Lizosomos viduje rūgštėjant terpei (iki pH 5) dalis lizosominių fermentų įgauna reikiamą sąrangą ir ima skaidyti vakuolėje esančias medžiagas. Likę fermentai ima veikti, kai nuo jų atkerpa nedidelę dalį polipeptidinės grandinės, trukdžiusios fermentui įgauti reikiamą sąrangą .

Lizosominiai fermentai makromolekules hidrolizuoja iki smulkių molekulių, kurias lizosomos membranos siurbliai permeta į citozolį. Veikianti lizosoma vadinama antrine lizosoma. Iki šiol nėra aišku, kodėl antrinė lizosoma nesuvirškina savęs. Manoma, kad membraną iš vidaus dengia tam tikri glikoproteinai, kurie taip išsidėstę, kad hidrolazių aktyvumo centrai nepajėgia jų chemiškai paveikti.

Organizmai lizosomomis ontogenezėje suardo ištisus audinius. Taip išnyksta augančių buožgalvių uodegos - jų ląstelės susivirškina save, o smulkias molekules organizmas panaudoja kitose vietose.

Pirmuonių antrinės lizosomos, virškinančios fagocituotus kūnelius, labai stambios, jos vadinamos virškinamosiomis vakuolėmis. Pirmuonių, duobagyvių ir kitų fagocitoziškai mintančių organizmų virškinamosiose vakuolėse atliekos nesikaupia, nes šios vakuolės susiliedamos su išorine membrana atliekas išmeta laukan.

Skaityti daugiau...
 

Ekologijos špera

Ekologija – tai mokslas apie organizmo ryšius su negyvąja gamta, apie 1 rūšies individų tarpusavio santykius ir santykių su kitų rūšių atstovais, apie įvairių rūšių bendrijų prigimtį ir ryšius su kitomis bendrijomis.

Ekologiniai veiksniai – tai aplinkos savybės ir elementai, veikią organizmus ir bendrijas, jų savybes ir būseną.

Abiotiniai veiksniai negyvosios gamtos savybės (temperatūra, šviesa).

Biotiniai veiksniai - gyvų org. tarpusavio santykiai.

Antropogeniniai - žmogaus veiksniai.

Poikiloterminiai – keičiantis aplinkos temperatūrai keičiasi kūno temp.

Homojoterminiai – kūno temp vienoda, kai aplinkos temp kinta.

Anatominiai prisitaikymai – tankus kailis, poodiniai riebalai – neleidžia išsiskaidyti šilumai.

Biocheminiai fiziologiniai – stiprėjant šalčiui, intensyvėja maisto medžiagų oksidacija,gaminasi daugiau šilumos.

Elgsenos – šaltu oru gyvūnai didžiąją dalį praleidžia drevėse, urvuose.

Heteroterminiai – kurie žiemą įminga ir kurių kūno temp pasikeičia.

Anabiozė – dėl vandens stokos susitraukia citoplazma, o medžiagų apykaita sulėtėja. Vandens taupymas anatominis garavimą mažinanti kūno danga, fiziologinis organų sistemų prisitaikymai, elgseninis slapstosi po akmenimis kur vėsiau ir drėgniau. UV spind. svarbūs – vit. D, fotosintezei, gyvūnų orientacijai. Inf. svarbūs, nes tai šiluminiai spinduliai.

Skaityti daugiau...
 

Užterštumas

Užterštumas - aplinkos teršimas medžiagomis kenksmingomis žmogaus sveikatai ir natūraliai ekosistemai (gyviems organizmams ir juos supančiai aplinkai). Aplinkos užterštumas būna natūralių žemės procesų pasekmė, kaip pavyzdžiui vulkano išsiveržimas, bet dažniausiai tai būna neapdairios žmogaus veiklos pasekmė.

Yra dvi teršalų grupės: biologiškai skaidomų pavyzdžiui: nutekamieji vandenys, maisto atliekos ir kitos medžiagos kurios greitai suskaidomos natūralių procesų metu. Ši teršalų grupė tampa pavojinga kai jos kiekis aplinkoje tampa didesnis negu įmanoma suskaidyt. Antra grupė yra biologiškai neskaidomi teršalai. Tokios medžiagos arba visiškai nesuskaidomos arba skaidomos labai lėtai. Atsiradus užterštumui šiomis medžiagomis jas išskirti iš aplinkos yra beveik neįmanoma. Kaip pavyzdį galiu pateikti radioaktyviąsias atliekas. Jos kelia labai didelį pavojų, nes yra tikimybė jog šie teršalai pateks į maisto grandine taip apkrėsdami daugybę gyvų organizmų, o kadangi žmogus yra viena svarbiausių šios grandinės jungčių jis yra labai pažeidžiamas. Tai buvo aiškiai pademonstruota 1960 - 70 metais kai Japonijos Minimatos pakrantės gyventojai staiga masiškai pradėjo skųstis įvairiais nerviniais negalavimais, kūno drebuliais bei keistu paralyžiumi. Virš 400 žmonių mirė kol vyriausybė išsiaiškino, jog į aplinką buvo pasklidęs didžiulis gyvsidabrio kiekis.

Skaityti daugiau...
 

Mineralinių trašų įtaka dirvožemiui ir augalams

Mineralines trąšos nemažiau svarbios negu organinės. Dideliuose ūkiuose, kuriuose yra nuo fermų labai nutolusių laukų, iki šiol užtekdavo vien mineralinių trąšų. Organinių trąšų nuošalūs laukai negaudavo ištisus dešimtmečius.

Mineralinės trąšos svarbios įvairiais požiūriais. Tais metais, kai neįterpiamos organinės trąšos, mineralinės yra svarbiausias maisto šaltinis. Kai laukai gauna organinių trąšų, mineralines papildo ir sustiprina jų veiksmą, padeda subalansuoti visas augalams būtinas maisto medžiagas.

Mineralinės trąšos pagal veikliąją medžiagą, esančią jose, skirstomos į azoto, fosforo, kalio, mikroelementines ir sudėtines bei kompleksines.  Naudojamos dar ir kitokia mineralinės trąšos. Dėl didelės įvairovės ir sandėlių stokos, šias trąšas laikyti sunku ir dažnai nuostolinga.

Tręšiant azoto trąšomis, nitratai lieka dirvožemio vandens tirpale ir greit paimami augalų, o amonio jonus prisijungia dirvožemis. Jie darosi mažiau judrūs, kol mokroorganizmai paverčia nitratais. Nitratai lengvai tirpsta ir išsiplauna iš dirvožemio, ypač iš lengvų. Kad amonio azotas nevirstu nitratiniu ir neišsiplautų, pradėta specialiais junginiais (inhibitoriais) slopinti nitrifikuojančių mikroorganizmų veiklą. Nitratinės trąšos šarmina, o amonio – rūgština dirvožemio reakciją. Birias azoto trąšas reikėtų išbeti pavasarį, o amnoniakinį vandenį galima įterpti ir rudenį apie 10 cm gyliu.

Karbamidą geriau įterpti prieš sėją arba akėjimą. Dirvoje azotas labai judrus, jo kiekis nepastovus, todėl tręšimą azoto trąšomis sunku normuoti.Tręšiant atsižvelgiama į priešsėlį ir jo tręšimą. Drėgnais metai azoto trąšos daug veiksmingesnės negu sausais. Dėl neigiamo poveikio aplinkai, sunkesnio įterpimo ir transportavimo amoniakinis vanduo palaipsniui pakeistas biriomis trąšomis.

Fosforo derliaus vienetui augalai sunaudoja apie du kartus mažiau negu kalio, tačiau dėl jo trūkumo dažniausiai ir nukenčia. Ypač jam jautrios jaunų augalų šaknys,kurios neišauga, nepaima kitų maisto medžiagų, todėl prastai auga ir antžeminė augalo dalis. Beveik visą fosforą augalai pasisavina intensyviai augdami, vėlaiujo ima labai mažai, o bręsdami ir visai neima. Tuomet į sėklas, grūdus, šakniavaisius ir kitas maistui ar pašarui naudojamas augalų dalis fosdoras pereinaiš lapų, stiebų, kitų vegetatyvinių dalių.

Skaityti daugiau...
 

Gyvybinių procesų reguliavimas ir koordinavimas

Nervinė reguliacija - nervų sistemos veikla koordinuojanti organizmo fiziologinius procesus. Nervinė ir humoralinė reguliacija sudaro vientisą neurohumoralinę reguliaciją. Informacija apie organizmo vidaus ir išorės pokyčius nervų sistema  gauna iš receptorių taip tiesiogiai reaguodama į vidaus  terpės pakitimus. Ši informacija nervinėmis skaidulomis ir smegenų laidais patenka  į smegenų centrus. Centrinė nervų sistema iš jutimų organų gautą informaciją analizuoja ir integruoja.

Priklausomai nuo organizmo būsenos reikmių ir aplinkos veiksnių  (stimulinės situacijos) formuojamos ir išcentriniais  nervais siunčiamos  komandos efektoriniams (vykdomiesiems) organams - raumenims vidaus ir išorės sekrecijos liaukoms kai kurių gyvūnų švytėjimo aparatams. Atskirą fiziologinę ar psichinę funkciją reguliuoja ne vienas smegenų centras, o visa jų sistema.  Pvz.: raumenų veiklą reguliuoja  nugaros smegenų, galvos  smegenų kamieno ir didžiųjų pusrutulių žievės neuronai, sudarantys judesių funkcinę (nearomatinę) sistemą. Aukštesniosios smegenų dalies dalys išcentriniais nervais reguliuoja taip pat žemesniųjų centrų aktyvumą ir receptorių jautrumą. Susidaro uždari nervinais žiedai. Tokių žiedų yra ir pačiose smegenyse (pvz.: tinklinio darinio ir didžiųjų  smegenų pusrutulių žievės sąveiką lemia bendrą smegenų tonusą). Nervinė reguliacija padeda palaikyti organizmo vidaus terpės  pastovumą, atstatyti organizmo pusiausvyrą po nukrypimų, kuriuos sukelia aplinkos veiksniai (pvz.: infekcija kiti kenksmingi faktoriai), kompensuoti pažeisto organo arba audinio funkcijas (pvz. regą, klausą). Per medžiagų apykaitos nervinę reguliaciją reiškiasi nervų sistemos trofinė funkcija. Skiriama endogeninė nervinė reguliacija ( ją lemia paveldimumas; pvz.: vegetacinių funkcijų reguliacija) ir egzogeninė nervų reguliacija (ji susidaro, nervų sistemai sąveikaujant  su aplinka, pvz.: sąlyginiai refleksai). Dauguma nervų reguliavimo rūšių yra mišrios, susidedančios iš endogeninių elementų (pvz.: termoreguliacija, budėjimo ir miego kaita).

Skaityti daugiau...
 

Lyties lėmimas

Manoma, kad pirmiausia atsirado abilyčiai organizmai, kuriuose gaminosi ir vyriškos, ir moteriškos gametos. Tik kai kurių sistematinių grupių organizmai specializavosi pagal atliekamas dauginimosi funkcijas į dvi grupes. Viena grupė (vyriški individai) ėmė gaminti tik vyriškas gametas, kita (moteriški individai) – tik moteriškas. Kiekvienai šių grupių būdingų su dauginimusi tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių požymių visuma vadinama lytimi.

Daugelio rūšių individai individualaus vystymosi pradžioje gali vystytis abiem kryptimis - gali tapti tiek vyriškos lyties individu, tiek moteriškos. Tačiau tam tikri veiksniai vystymąsi nukreipia vienos lyties kryptimi.

Modifikacinis lyties lėmimas labai retas. Išorinės aplinkybės lytį lemia tik nedaugelio rūšių organizmuose.  Pavyzdys yra jūrų kirmėlė bonelija. Bonelijų belytės lervutės laisvai plaukioja jūros vandenyje. Subrendusios lervutės nusėda ant dugno ir virsdamos suaugėlėmis tamsta patelėmis. O iš kur tada atsiranda bonelijų patinai?

Pasirodo, lervutės, nusėdusios ant suaugusių patelių, tampa patinėliais. Galbūt lervutės būsimieji patinėliai gali nusėsti tik ant patelių? O jei neranda patelių, tuomet paprasčiausiai žūsta? Buvo atliktas eksperimentas – į akvariumą su jūros vandeniu buvo įleista grupė atsitiktinai paimtų bonelijų lervučių. Po to į akvariumą įpylė sutrintos patelės ekstrakto. Ir visos lervutės virto patinėliais, nors akvariume suaugusių patelių nebuvo. Bonelijų lervutes tapti patinėliais priverčia medžiaga, kurią išskiria patelių oda.

Skaityti daugiau...
 

Evoliucija

Evoliucija liudija:

1) gyvų organizmų sandaros bendrosios sąvybės,
2) rudimentai (netekę savo paskirties, daugelio gyvų būtybių organai),
3) fosilijos (iškastinės tolimų epochų gyvūnų ir augalų suakmenėjusios liekanos ar žymės,
4) gyvūnų bei augalų populiacijos, elementarūs organinio pasaulio raidos (evoliucijos) vienetai.

Evoliucijos pagrindinės varomosios jėgos: mutacija, natūrali atranka.

Populiacija – tai vienos biologinės rūšies individų visuma, turinti bendrą genofondą (santykinai pastovią genų visumą), tarpusavyje laisvai besikryžminanti ir užimanti tam tikrą erdvę arba teritoriją.

Populiacijos didumą reguliuoja ir joje atsirandančias mutacijas bei naujus paveldimus požymius įtvirtina gamtinė atranka.

Mikroevoliucija – kai iš buvusios vienos atsiranda dvi naujos.

Populiacijos gali persiformuoti taip, kad ima ir atsiranda aukštesnių už rūšį naujų sisteminių vienetų (šeimų, genčių). Tai vadinama makroevoliucija.
Gamtinė atranka lemia, kurie iš naujų, dėl mutacijos atsiradusių individų pratęs giminę.

Eros: archeozojus (seniausioji), proterozojus (gyvybės atsiradimo), paleozojus (senoji), mezozojus (vidurinioji), kainozojus (naujausioji).

Skaityti daugiau...
 

Visi organizmai iš ląstelių

Žemės gyvybė labai įvairi: vieni organizmai vienaląsčiai, kiti daugialąsčiai.

Vienaląsčiai irgi nevienodi. Vienų ląstelės labai paprastos sandaros, tokie vienaląsčiai vadinami prokariotais. Kitų - sudėtingesnes, jie vadinami eukariotais.

Visi daugialąsčiai - augalai, gyvūnai, grybai - yra eukariotai. Itin retai daugialąsčio organizmą sudaro vienodos ląstelės. Daugumos daugialąsčių organizmą sudaro daugelio atmainų ląstelės. Pavyzdžiui, histologai  suaugusio žmogaus organizme priskaičiuoja apie 210 tipų ląstelių. Jos skiriasi dydžiu, forma, sandara, atliekamomis funkcijomis, jautrumu aplinkos poveikiams. Šios ląstelės sudaro audinius, audiniai - organus.

Tad norint gerai suvokti, kaip veikia gyvi organizmai, kuo paremta gyvybė, reikia suprasti ląstelių sandarą ir funkcijas. O yra ir neląstelinė gyvybės forma - virusai. Kas jie tokie, irgi nesuprasi nesuprasdamas ląstelės.

Tik nedidelė dalis ląstelių savo funkcijas atlieka jau būdamos negyvos, pasyviai. Tai medienos ir karnienos plaušai (jie - tvirti storasieniai vamzdeliai, atsparūs tempimui ir spaudimui), tai kamštinės ląstelės (jos tiesiog sudaro negyvas pertvaras), vandens indai (tiesiog vamzdžiai, kuriais teka vanduo ir ištirpusios mineralinės medžiagos).

Apie gyvybės atsiradimą kalbėsime vėliau. O dabar palyginkime organizmus su  tokiais dirbtiniais daiktais kaip statiniai.

Skaityti daugiau...
 

Baltymai ir transportas per membranas

Poliniai lipidai sudaro 20 - 80% membranų masės. Likę procentai - baltymai. Kam reikalingi membranų baltymai?  Ir jei membraniniai lipidai taip puikiai atskiria ląstelę nuo aplinkos, tai kaip jos gauna ir šalina įvairias medžiagas?

Membranų lipidai izoliuoja ląstelę nuo aplinkos. Visas kitas membranų funkcijas atlieka membraniniai baltymai. Jie gabena medžiagas bei perduoda signalus per membraną į ląstelių vidų ir laukan, katalizuoja reakcijas, sukabina kaimynines ląsteles į vieną visumą. Neretai ląstelės atpažįsta vieną kitą irgi pagal membraninių baltymų dalis.

Ląstelės membranos pagrindas yra bilipidinis sluoksnis, tačiau jis tėra ribojanti struktūra. Jis izoliuoja, nepraleidžia medžiagų. Pro membraną difunduoja tik kai kurios lipiduose tirpios medžiagos, vanduo ir vandenyje ištirpusios dujos - deguonis, anglies dioksidas, azotas. Tai paprasta difuzija arba osmosas - difuzija pro pusiau pralaidžią membraną. Visos kitos medžiagos pro lipidinę membraną praeina labai sunkiai.

Tačiau tiriant natūralias biomembranas paaiškėjo, kad kai kurios medžiagos pro membraną gali puikiausiai praeiti. Paprastai ląstelių viduje K+ jonų koncentracija būna didesnė, negu anapus membranos. O Na+ jonų koncentracija didesnė ląstelės išorėje, o ne viduje. Nervinio impulso metu  pro jonams nepralaidžią neurono plazminę membraną į vidų prasiveržia Na+ jonai, o iš vidaus į išorę -  K+ jonai. Toks perėjimas panašus į pačią paprasčiausią difuziją, tačiau pro membraną jonams pereiti padeda specialūs baltymai - nešikliai. Tokia difuzija vadinama  palengvinta difuzija.

Skaityti daugiau...
 

Žmogaus jutimo organai ir jų veiklos sutrikimai

Žmogaus jutimo organai - tai regos, uoslės, pusiausvyros, raumenų, odos, raumenų, skonio organai.

Didžioji dalis mūsų žinių  apie išorinį pasaulį yra susiję su rega. Regėdami skiriame aplinkos  daiktus, gyvų kūnų  judėjimą negyvų kūnų padėtį, grafinius ir šviesos signalus. Rega svarbi visų mūsų darbinei veiklai.

Akys yra kaukolės akiduobėse.  Akį nuo  dulkių  saugo blakstienos, antakiai, vokai. Ašarų liauka drėkina akies  obuolio paviršių,  šildo  akis, išplauna į akį patekusius svetimkūnius.Akies obuolį dengia stambi odena, kuri saugoja nuo mechaninių pažeidimų, svetimkūnių ir mikroorganizmų. Odena akies priekyje pereina į akies  rageną, kuri lengvai  praleidžia šviesos spindulius. Vidurinysis akies audinys - gyslainė - išraizgyta tankiu smulkių kraujagyslių tinklu, tiekiančiu akies obuoliui kraują su jame ištirpusiu deguonimi. Akies gyslainės priekinė dalis vadinama rainele.Jos spalva priklauso nuo figmentų kiekio  ir  jų išsidėstymo. Vyzdys - anga esanti rainelės viduje. Ji reguliuoja šviesos spindulių kiekį, kuris patenka į akies vidų. Už vyzdžio yra skaidrus  išgaubtas lęšiukas.  Visą  vidinę obuolio dalį užpildo stiklakūnis - skaidri, į drebučius panaši medžiaga.  Daiktų vaizdai  susidaro vidiniame akies obuolio dangale - tinklainėje. Joje yra regos receptoriai - stiebeliai ir kūgeliai. Stiebeliai prieblandos receptoriai.

Kūgeliai reaguoja tik į ryškią šviesą. Regos organų veikla dažnai gali sutrikti.  Dažniausi regos  organų sutrikimai yra trumparegystė ir toliaregystė. Toliaregiai ir  trumparegiai mato daiktus neryškiai. Trumparegiams neaiškus toli esančių daiktų vaizdas, o toliaregiams arti esančių daiktų ar objektų. Trumparegystė gali būti įgimta. Įgimtos trumparegystės priežastis gali būti pailgėjęs akies obuolys, o toliaregystės atveju akies obuolys yra sutrumpėjęs. Toliaregystės priežastis gali būti sumažėjusi lęšiuko galimybė keisti išgaubtumą. Klausa padeda žmonėms bendrauti dirbant ir ilsintis.

Skaityti daugiau...
 

Membranos

Pagrindinė ląstelės membranos dalis yra sluoksnelis ypatingų lipidų , vadinamų membraniniais fosfolipidais.

Fosfolipido molekulė susideda iš dviejų dalių - elektros krūvį turinčios galvos ir dviejų uodegų, kurios yra elektriškai neutralios.  Uodegą sudaro dvi  glicerino molekule sujungtos riebiosios rūgštys, o galvutę - prie glicerino prijungta fosforo rūgšties liekana su tam tikro alkoholio molekule. Beveik visa riebiosios rūgšties molekulė - tai ilga elektriškai neutrali angliavandenilinė grandinėlė, kuri negali sąveikauti su poliškomis vandens molekulėmis. Nuo fosforo rūgšties atskyla, o nuo alkoholio liekanos   arba atskyla, arba prisijungia prie jos, todėl galvutė yra poliška - elektringa. Dėl tokios sandaros membraninius lipidus dažnai vadina dar ir poliniais lipidais.

Vandenyje fosfolipidų molekulės pasisuka, kad uodegos būtų kuo toliau nuo vandens molekulių, o galvutės - kuo arčiau. Kadangi dvigubos jų uodegos pernelyg griozdiškos, fosfolipidų molekulės taip susirikiuoja, kad paprastai sudaro burbuliukus. Burbuliukų sienelės būna sudarytos iš dvigubo lipidų sluoksnio. Tokios dvisluoksnės membranos vadinamos bilipidinėmis membranomis.

Skaityti daugiau...
 

Vitaminai

Vitaminai yra mažos molekulinės masės organiniai junginiai, būtini normaliam organizmo vystymuisi, augimui ir veiklai. Kaip kofermentai, jie būtini fermentinių organizmo reakcijų komponentai. Vitaminai katalizuoja medžiagų apykaitą ir dalyvauja audinių bei organų biocheminėse reakcijose, bet jie nėra energetiniai ir plastiniai produktai. Organizmas nesugeba pasigaminti daugumos vitaminų ir turi juos nuolat ir reguliariai gauti su maistu . Maiste, be vitaminų, yra provitaminų, kurie organizme virsta vitaminais. Pvz.: morkose randama karotinų, iš kurių organizme susidaro vitaminas A.

Rusų mokslininkas N.Luninas (1880) eksperimentais įrodė, kad vitaminai yra svarbūs ir būtini normaliai organizmo medžiagų apykaitai. Lenkų mokslininkas K. Funkas (1912) pasiūlė vitaminų terminą. Trūkstant organizme vitaminų, susergama hipovitaminoze arba avitaminoze.

Hipovitaminozę ir avitaminozę lemia įvairios priežastys.  Hipovitaminozėms gali turėti įtakos ir netinkamas maitinimasis. Gausiai maitinantis angliavandeniais, didėja vitamino B-i, vartojant daug riebalų, vitamino E poreikis. Vartojant daug baltymų, organizmui papildomai reikia vitamino C.

Pradinei visų vitaminų nepakankamumo simptomai: bendras silpnumas, greitas nuovargis, apetito stoka, sumažėjęs organizmo atsparumas. Specifiški atskiro vitamino hipovitaminozės požymiai išryškėja vėliau. Absoliutus vitaminų trūkumas (avitaminozė) dabar labai retas reiškinys. Palyginti reta ir hipervitaminozė (vi-taminų perdozavimas). Šis pavojus prisimintinas, vartojant sintetinius vitaminų preparatus (vitamerus) didelėmis dozėmis ir ilgesnį laiką.

Vitaminai žymimi lotyniškomis raidėmis arba rašomas cheminis jų pavadinimas. Rekomenduojama vitaminus pagal jų tirpstamumą skirstyti:tirpstančius vandenyje ir tirpstančius riebaluose. Vandenyje tirpūs vitaminai: C (askorbino rūgštis), P (flavonas), PP (nikotinamidas ir nikotino rūgštis), U (metilmetioninsul'fono chloridas) ir B grupė. B vitaminų grupei priskiriami: Bi (tiaminas), B2 (riboflavinas), B6 (piridoksinas), B12 (cianokobalaminas), B5 (pangamo rūgštis), Bc (folinė rūgštis), cholinas, inozitas, biotinas.

Skaityti daugiau...
   

Vabzdžių pasaulis

Nedaug yra jūrose gyvenančių vabzdžių: kai kurie gyvena vandens paviršiuje, kiti - potvynių ir atoslūgių zonoje, o vienas uodas - net jūros dugne. Kur tik pasirodo kitų gyvūnų, ten atsiranda ir vabzdžių; jie būna ar laisvai gyvenančios formos, prisitaikančios prie įvairiausių biotopų, ar kitų gyvūnų vidaus ir išorės parazitai. Vabzdžiai vyrauja nuo pusiaujo iki Arkties ir Antarkties. Kai kurie gyvena po sniegu ar ledu, kiti dykumose, dar kiti druskinguose ežeruose ir karštose versmėse. Pietų Kalifornijoje yra viena smulkių musių rūšis, kuri dalį gyvenimo praleidžia naftos klanuose. Dabar gyvenančių vabzdžių žinoma daugiau kaip milijonas; dauguma jų sparnuoti.

Viena svarbiausių vabzdžių klestėjimo priežasčių - jų gebėjimas skraidyti; daugumai rūšių oro erdvė yra įprasta gyvenamosios vietos dalis. Skraidydami jie gali susirasti naujų teritorijų ar biocenozių ir įsikurti jose, išvengti plėšrūnų. Susirasti porą ar maisto jiems daug lengviau nei kitiems jiems artimiems neskraidantiems bestuburiams. Kai kurie vabzdžiai net grobį gaudo ore. Vabzdžių evoliucija buvo sėkminga daugiausiai dėl to, kad jie gebėjo skraidyti, nors jų svorio ir sparnų keliamosios galios santykis yra toks, kad teoriškai skristi negalėtų. O gali todėl, kad tikrųjų vabzdžių sparnų raumenys energiją realizuoja nepaprastu greičiu.

Skaityti daugiau...
 

Augalų skyriai

Vienalasčiai žalieji dumbliai: vandens gyventojai. Jų yra ir gėlo vandens telkiniuose, ir sūriuose jūrų bei vandenynų vandenyse. Iš viršaus juos dengia skaidri sienelė, po kuria yra citoplazma ir branduolys. Jis turi mažytę raudoną akutę - raudoną, šviesai jautrų kūnelį, stambią vakuolę, pripildytą ląstelinių sulčių. Jie naikina kenksmingas priemaišas. Dauginasi dalydamiesi. Prieš dalijimasi jie liaujasi judėję ir numeta žiuželius. Nuo motininės ląstelės atsiskiria 2 - 4, o kartais ir 8 ląstelės. Jos vėl dalijasi (taip dauginasi nelytiniu būdu). Susidarius nepalankioms gyvenimo sąlygoms atsiranda gametų. Gametos pasklinda į vandenį ir susijungia poromis. Susidaro zigota, kuri apsitraukia stora sienele ir taip žiemoja. Pavasarį zigota dalijasi. Susidaro keturios ląstelės - jauni valkčiadumbliai.

Daugialąsčiai siūliniai žalieji dumbliai: gyvena tekančiame vandenyje. Ulotriko siūlą sudaro daug trumpučių ląstelių. Jų citoplazmoje yra branduolys ir panašus į atvirą žiedą chromatoforas. Ląstelės dalijasi ir siūlas ilgėja. Dumblių visos ląstelės, išskyrus tą, kuria siūlas prisitvirtina, gali dalytis į 2 arba 4 judrias ląsteles su žiuželiais - zoosporas. Jos patenka į vandenį, plaukioja, paskui prisitvirtina prie kokio nors povandeninio daikto ir dalijasi. Taip susidaro nauji dumblių ižsiūlai. Nepalankiomis gyvenimo sąlygomis kai kuriose dumblio ląstelėse susidaro daugybė mulių judrių gametų su žiuželiais. Gametos patenka į vandenį ir susijungia poromis. Taip vyksta apvaisinimas. Susidaro zigota. Zigota dalijasi į 4 ląstleles - sporas. Žalieji dumbliai sugeria iš vandens anglies dioksidą, išskiria deguonį. Jie yra žuvų ir kitų gyvūnų maistas.

Skaityti daugiau...
 

Tundros augalija ir gyvūnija

Geologiniais mastais visai neseniai Šiaurės Ameriką ir Euraziją dengę ledynai pasitraukė į pačią šiaurę ir aukštus kalnus.Tų ledynų pakraščių teritorijos Šiaurės Amerikoje vadinamos nederlingomis žemėmis, Senajame pasaulyje tundra (suomiškai tunturi - bemiškė aukštuma). Nors pavadinimai skirtingi, 75% augalijos ir gyvūnijos rūšių yra tos pačios abiejose teritorijose.Tundra yra maždaug tarp 60 - 70 Šiaurės platumos, t.y. ji prasideda ten, kur šilčiausio mėnesio vidutinė oro temperatūra tesiekia 10 C. O pakankama temperatūra ir yra viena būtinų sąlygų medžiams augti.

Augalija ir gyvūnija priklauso nuo dviejų svarbiausių veiksnių - šviesos ir šilumos. Prie poliaračio per žiemos saulėgrįžą Saulė nepakyla virš horizonto, toliau į šiaurę poliarinė naktis trunka dar ilgiau. Didumoje tundros poliarinė naktis trunka net keletą mėnesių per metus. Iš dalies tai kompensuoja ilga poliarinė diena. Dieną skuba vystytis ir augalai, ir gyvūnai.

Reikia pažymėti ir geologinio palikimo - įšalo reikšmę. Podirvy čia sukaustęs daugiametis įšalas. Grenlandijoje jis apima net 600 m. sluoksnį, tačiau gali būti ir dar storesnis. Vasarą paties viršutinio žemės sluoksnio, vadinamu aktyviuoju sluoksniu, ledas atitirpsta. Šis sluoksnis gali būti nuo 7 cm. iki 3 m. storio ir tik jis leidžia gyvuoti tundros augalijai ir gyvūnijai. Žemė vasarą būna įmirkusi, nes daugiametis įšalas neleidžia vandeniui susigerti gilyn. Žemei nuolatos atšylant ir vėl įšalant, dirva kilnojasi, joje atsiranda tuštumų, kuriose kaupiasi akmenys. Ilgainiui iš jų susidaro akmenų daugiakampiai ar žiedai. Kritulių per metus čia būna iki 50 cm (perskaičiavus į vandenį); daugiausia tai sniegas.

Skaityti daugiau...
 

Zoologija

Priklauso: stuburiniai (vertibrata); tunikatai (tunicata) – primityvūs jūrų gyvūnai; bekaukuoliai (acrania).

Kūno sandara. Pailgas iešmučio kūnas suplotas iš šonų, susmailėjusiai galais. Išilgai nugaros tęsiasi žema pelekinė raukšlė. Jos pagalba vyksta judėjimas. Liemenyje išilgai kiekvieno pilvinės pusės šono yra po vieną pelekinę raukšlę – metapleurą.  Kūną dengia vienasluoksnis epidermis su jutiminėmis ir liaukinėmis ląstelėmis. Po epidermiu yra plonas jungiamojo audinio sluoksnis – tikroji oda – KORIUMAS (mezoderminės kilmės). T.O. gausu pigmentinių ląstelių, kapiliarų, nervinių ląstelių.

Šoniniai raumenys sudaryti iš metameriškai išsidėsčiusių raumeninių segmentų – miomerų. Ašinio skeleto pagrindinė sudėtinė dalis – stangri chorda. Tęsiasi nuo kūno priekinės dalies iki pat uodegos galo.  Ji sudaryta  iš plokščių skaidulinių diskų, tarp kurių įsiterpusios pilnos skysčio vakuolės. Chordą dengia raumeninis audinys.

Priekinė nervų vamzdelio dalyje ląstelės diferencijuotos. Pusiausvyros organų nėra. Uoslės duobutė išklota virpamuoju epiteliu. Išilgai nervinio vamzdelio kanalo išsidėsčiusios šviesai jautrios ląstelės. Periferinę nervų sistemą sudaro nugaros smegenų nervai. Kiekviename segmente atsišakoja metameriškai. Nugarinis nervas eina į odą ir susijungia su pilviniu.

Virškinimo ir kvėpavimo organai. Burnos angą supa ūseliai. Burnos ertmė siaurėja piltuviškai ir pereina į išplatėjusia beveik iki pusės kūno ryklę. Tarp burnos piltuvo ir ryklės yra raumeninga gleivinės raukšlė su nukreiptom į ryklės pusę šerelių formos išaugėlėmis. Jos sulaiko stambias maisto daleles. Endostylis – ryklės dugnu besitęsianti ir gleives išskirianti požiauninė vagelė. Gleivės kartu su prilipusiu maistu stumiamos endostylio blakstienėlėmis priešinga vandens srovei kryptimi ir toliau nueina žarnynu. Ryklės šonuose yra žiaunų plyšiai, juose gausu blakstienėlių. Žiaunų plyšiai atsiveria į aplinkryklinę ertmę – atriumą, o šis į išorę gyvūno pilvinėje pusėje – atrioporu.  Žarnynas kartu yra ir kvėpavimo organas.

Skaityti daugiau...
 

Organizmų klasės

Varlės gyvena visur kur yra drėgna: pelkėse, prie ežerų, upių, tvenkinių ir pan. Varlių elgsena labai priklauso nuo drėgmės. Kai karšta ir sausa, kai kurios rūšys slepiasi nuo saulės. Varlės minta vabzdžiais: uodais,vabalais, besparniais ir t.t. Medžioja varlė savo liežuviu. Pamačius kokį nors vabalą ji iškiša savo kiežuvį ir vabalas prie jo prilimpa. Varlės aktyvios tik šiltuoju žiemos laiku, žiemą jos miega. Varlės kūnas suplotas,didžiulė galva nežymiai pereina į liemenį.

Nors varlė neturi kaklo vistiek gali judinti galvą. Galvoje yra dvi didelės akys, pridengtos vokais. Vokai drėkina varlės akis. Varlė gali kvepuoti ir atmosferos oru, ir po vandeniu. Varlės turi šlaunis, blauzdas ir letenas ir pan. Griau,iai sudaryti iš tų pašių dalių, kaip ir ešerio, bet varlė turi ir kojas. Nuo žuvų skiriasi tuo, kad turi kaklo lankstelį varlės šonkauliai neišsivystę. Raumenys: Varlės raumenys labai išsivystę nei žuvies. Juk varlė ne tik plaukiojač bet ir šokinėja!

Virškinimo sistema: beveik kaip ir žuvų, tiktai varlė turi kloaką o žuvys ne. Varlė kvepuoja atmosferos oru. Jos kvepavimo organai: oda ir plaučiai. Varlės plaučiai silpnai išsivystę, todėl varlės kvepavimui nemažiau svarbi ir oda ir plaučiai.

Kraujotakos sistema:  grynas arterinis kraujas varlėje teka tik į smegenis, o visur kitur susimaišęs. Varlė turi du kraujotakos ratus: didijį kraujotakos ratą ir mažajį.

Varliagyvių medžiagų apykaita:  Varlės kūno temperatūra keičiasi nuo aplinkos temperatūros. Varlė -šaltakraujis gyvūnas.

Skaityti daugiau...
 

Paukščių sandara

Paukščių prisitaikymas skraidyti. Sezoniniai reiškiniai paukščių gyvenime - paukščių žiedavimas.

Paukščiai yra vienintelė stuburinių grupė (išskyrus šikšnosparnius), gebanti ne tik sklandyti. Bet ir skraidyti. Tai plunksnomis apaugę šiltakraujai gyvūnai, išliekantys aktyvūs nepriklausomai nuo aplinkos temperatūros.

Skraidančių paukščių galva nedidelė, kaklas judrus. Priekinės galūnės – sparnai, pritaikytos skraidyti.

Kontūrinės plasnojamosios plunksnos yra lanksčios ir lengvos, jos turi siaurą kietą stiebą ir iš abiejų pusių minkštesnes vėduokles, kurias sudaro nuo stiebo atsišakojusios plonos raginės ataugėlės – pirmosios ir antrosios eilės. Pirmos eilės ataugėlės prie stiebo prisitvirtinusios lygegrečiai. Iš abiejų jos pusių šakojasi dar plonesnųs antros eilės ataugėlės, gulančios ant gretimų ir užsikabinusios už jų mikroskopiniais kabliukais (plunksna lanksti ir pro ja beveik nepraeina oras).

Kontūrinės dengiamosios plunksnos sugulusios ant kūno viršūnėmis (kaip čerpės), todėl jo paviršius yra lygus, bei aptakus ir paukščui lengviau skristi. (Didžiausią reikšmę turi kontūrinės sparnų ir uodegos plunksnos).

Pasturgalio liauka, esanti nugaroje ties uodegos pagrindu, taip pat svarbi. Paukštis snapu išspaudžia iš liaukos riebaus skyščio ir sutepa juo plunksnas. Šitaip suteptos plunksnos esti elastingos ir standžios, o vandens paukščių – neperšlampa.

Skaityti daugiau...
 

Baltymai

Tai lentelė apie baltymus.

Skaityti daugiau...
 

Embrioninis žmogaus vystymasis

Apvaisintas žmogaus kiaušinėlis dalijasi lyg paprasčiausia didelė ląstelė. Kiaušinėlis turi pakankamai dalijimui ir kitai gyvybinei veiklai būtinų medžiagų, tad embrioninio vystymosi pradžioje ląstelėms augti nereikia, pakanka sudvigubinti DNR ir mitoziškai pasidalinti, sudvigubinti ir pasidalinti. Toks mitozinis ląstelės dalijimasis, kai interfazėje ląstelės neauga, vadinama skilimu. Skylant susidarančios blastomerai vis smulkėja.

Žmogaus zigota skyla gana lėtai - pirmą kartą skyla praėjus 36 val. po apvaisinimo. Po to ląstelės dalinasi maždaug dukart per parą . Pradedant 8 ląstelėmis jų telkinys primena pilnavidurį apvalų avietės sudėtinį vaisių, kasdieninėje kalboje vadinamą avietės uoga. Dar labiau jis primena šilkmedžio vaisių, o šilkmedis lotyniškai vadinasi morus. Tad blastomerų telkinys vadinamas morule.Pirmi 6 - 8 skilimo dalijimaisi vyksta dar po apvaisinimo membrana (buvusia skaidriąja zona). Apie trečią dieną po apvaisinimo morulė jau baigia slinkti kiaušintakiu ir pasiekia įėjimą į gimdą.

Ketvirtą - penktą dienomis morulė (turinti 32 - 64 blastomeras) keičia formą -  jos viduryje atsiranda skysčiu užpildyta ertmė, vadinama blastocele  - ir virsta blastocista. Blastocistos viduje, viename pakraštyje, yra ląstelių sankaupa, vadinama embrioblastu. Blastocistos sienelė vadinama trofoblastu.

Blastocista vieną - dvi dienas laisvai plaukioja gimdos erdvėje. Tuo metu ji maitinasi medžiagomis, kurias išskiria gimdos gleivinės liaukos. Trofoblasto ląstelės ima gaminti pirmą naujojo organizmo gyvenime hormoną , kuris palaiko geltonkūnį, kad šis neišnyktų. Geltonkūnis - tai trūkusiame folikule susidaręs ypatingas laikinas organas, kuris gamina hormonus, neleidžiančius prasidėti menstruacijai ir paruošiančius gimdos gleivinę nėštumui.

Skaityti daugiau...
 

Briedis

Būdingiausi briedžio kūno sandaros bruožai – ilgos kojos, masyvi priekinė liemens dalis, aukšta gogas, stambi galva su didele nukabusia viršutine lūpa.
Pasmakrėje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos raukšlė – “barzda”. “Barzdą” turi ir patinai, ir patelės (tik šių ji mažesnė). Antramečių briedžių “barzda” pailga. Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė “barzdos” dalis nukrenta, todėl ji tampa trumpesnė ir buka.

Ausys ilgos ir judrios. Iš ausų padėties galima spręsti apie briedžio emocinę būseną. Netrikdomo arba besiilsinčio briedžio ausys nusvirę į šonus. Klausydamasis briedis ausis sukioja, ieškodamas garso šaltinio. Nepasitenkinimą išreiškia laikydamas vieną ausį pakeltą, kitą – nuleistą. Agresyviai nusiteikęs, ausis priglaudžia išilgai kaklo, o išgąsdintas – jas atsuka atgal, tartum klausytųsi garsų iš už nugaros. Ramus briedis galvą ir kaklą laiko beveik horizontaliai. Galva iškelta aukštyn – ženklas, kad jis sunerimęs arba išsigandęs.

Be prakaito ir riebalų liaukų, odoje yra specifinių kvapiųjų liaukų, odoje yra specifinių kvapiųjų liaukų, kurios atveria prieš akis, tarp kanopų ir užpakalinės pėdos vidinėje pusėje, ties čiurna.

Ragus turi tik patinai. Ragų paviršius grublėtas, išraižytas vagelių. Pagal formą Lietuvoje gyvenančių briedžių ragai skirstomi į mentiškus, siauramenčius ir šakotus. Dėl ligų, senatvės, sužeidimų, hormonų sekrecijos sutrikimų išauga nenormalūs ragai. Maksimali Lietuvos briedžių ragų masė – 15 kilogramų. Suaugę briedžiai ragus meta tuoj po rujos.

Lietuvos briedžiai priklauso europiniam briedžio porūšiui – Alces alces alces.

Skaityti daugiau...
 

Citoskeletas

Eukariotinėms ląstelėms išlaikyti formą ir suderintai kryptingai judėti padeda sudėtingas baltyminių siūlų tinklas, vadinamas citoskeletu. Citoskeletas yra labai kislus - kai kurios jo dalys gali labai sparčiai susidaryti ar suirti, prisitaikydamos prie ląstelės poreikių. Citoskeletą galima taip pat pagrįstai vadinti "citomuskulatūra", kadangi jo dėka ląstelė juda: ląstelės gali šliaužioti (pvz.: audinių kultūroje), keisti savo formą ir atlikti mechaninį darbą (raumeninių ląstelių susitraukimas), keisdamos savo formą formuoti besivystantį gemalą. Citoskeletas užtikrina ir viduląstelinį judėjimą - pvz.: gabena organoidus ląstelėje, paskirsto chromosomas ląstelei dalijantis.

Citoskeleto atraminę dalį sudaro trijų tipų baltyminės skaidulos - mikrovamzdeliai, aktino ir tarpiniai filamentai. Šios skaidulos sudarytos iš smulkių baltyminių molekulių.

Vidutinė eukariotinė ląstelė turi apie 106 baltymų molekulių, jos sudaro apie 60% sausos ląstelės masės. Stuburinio gyvūno ląstelėje būna apie 10 000 rūšių baltymų, ir daugelis jų ląstelėje išsidėstę tam tikra tvarka. Dažniausiai baltymai susijungę į 5 - 10 baltymų kompleksus, bet kartais kompleksai tokio dydžio kaip ribosomos ar net didesni. Baltyminių kompleksų išsidėstymas priklauso nuo ląstelės membranų (plazminės ar organoidų). O ląstelės vidinių membranų išsidėstymą sukuria ir palaiko citoskeletas.

Skaityti daugiau...
 

Mitochondrijos

Šie organoidai pirmą kartą aptikti 1850 m. raumenų ląstelėse. 1898 m. buvo nustatyta, kad mitochondrijos svarbios kvėpavime.

Mitochondrijų skaičius ląstelėse labai įvairus - priklauso nuo organizmo rūšies ir ląstelės paskirties. Ląstelės, kurioms reikia daug energijos, turi labai daug mitochondrijų - pvz.: kepenų ląstelėse jų būna keli šimtai.

Mitochondrijų forma taip pat labai kinta - jos gali būti apvalios, spirališkos, tauriškos, šakotos.Paprastai  jos būna 1,5 - 10 mm ilgio ir 0, 25 - 1, 0  mm skersmens.
Kiekviena mitochondrija turi 2 membranas - išorinę ir vidinę. Tarp jų yra 6 - 10 mm pločio tarpumembranis. Vidinė membrana sudaro daug vidun nukreiptų raukšlių, vadinamų kristomis. Vidinė membrana supa vidinę mitochondrijos ertmę, užpildytą klampoku tirpalu, vadinamu matriksu.

Išorinė membrana turi membraninių baltymų su labai plačiomis poromis, todėl ji praleidžia daugelį smulkiamolekulių medžiagų, kurios keliauja į mitochondriją ar iš jos.

Tarpumembranio fermentai, panaudodami ATP energiją, sintetina kitus nukleozidtrifosfatus. Pagrindinė oksiduojama medžiaga - gliukozė. Manoma, kad gyvose sveikose ląstelėse Į ATP pereina apie 70% gliukozės energijos.

Skaityti daugiau...
 

Spygliuočiai

Žinomiausi plikasėklių augalų atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys labai paplitusios, jos auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų, įsišaknydamos jų plyšiuose. Pušies, augančios kietame dirvožemyje, pagrindinė šaknis labai tvirta ir giliai įsiskverbusi į žemę. Smėlingame dirvožemyje augančios pušies, be  pagrindinės šaknies gerai išsivysto ir šoninės šaknys. Pušų, augančių pelkėtose dirvose, pagrindinė šaknis išsivysčiusi prastai. Palankiomis sąlygomis pušys išauga iki 30 - 40 m aukščio ir gyvena iki 350 - 400 m.

Ant jaunų pušies šaknų auga smulkūs rudi žvyniški lapeliai, kurių pažastyse prasikala trumpučiai ūgliai. Ant kiekvieno ūglio užauga po du spyglius. Spygliai ant šakos išbūna 2 - 3 metus, o paskui nubyra kartu su trumpučiu ūgliu, todėl nubyrėję jie būna suaugę poromis. Spygliai labai siauri ir ilgi, iš viršaus juos dengia standi odelė, kurioje yra palyginti nedaug žiotelių, todėl pušis taupiai garina drėgmę ir lengvai pakelia sausrą. Pušys gerai auga atvirose, saulėtose vieose ir žiemą nenudžiūsta, nenumeta spyglių.

Labai paplitęs ir kitas spygliuotis – eglė. Tai ūksminis augalas. Ji gerai auga tik derlingoje, pakankamai drėgnoje dirvoje. Pagrindinė eglės šaknis išsivysčius iprastai. Šoninės šaknys išsikerojusios paviršiniame dirvožemio sluoksnyje, todėl vėtros kartais išverčia egles su šaknimis. Eglė gyvena iki 250 m, užauga aukštesnė, kaip 40 m. Eglės vainikas piramidiškas. Trumpi ir smailūs spygliai auga po vieną ir išbūna ant šakų 5 - 7 metus.

Skaityti daugiau...
 

Alogenezė ir arogenezė

Alogenezė (alomorfozė) - evoliuciniai pakitimai, leidžiantys individams geriau prisitaikyti prie užimamos adaptacinės zonos. Nesusijusi su esminiais sandaros pakitimais.

Arogenezė - evoliuciniai pakitimai, susiję su esminiais organizmų sandaros persitvarkymais ir leidžiantys jiems praplėsti adaptacinę zoną bei užimti naujas gamtines zonas. Sandaros pakitimai, sąlygojantys arogenezės pobūdžio evoliuciją, vadinami aromorfoze. Aromorfozė - sandaros pakitimas į aukštesnį lygį, alomorfozė (idioadaptacija) - kito pavidalo įgyjimas pasiliekant tame pačiame sandaros lygyje.

Adaptacinė zona - komplexas aplinkos sąlygų, kuriomis gali gyventi tam tikra organizmų grupė. Tam tikrais atvejais organizmų, užėmusių adaptacinę zoną, sandara supaprastėja. Toks reiškinys vadinamas degeneracija (pvz.: parazitai supaprastėja kitos kūno f - jos parazituojant, išlieka tik naudojamų organų f - jos).

Skaityti daugiau...
 

Latimerijos

Ir nežinai kokių stebuklų mums gamta parodys? Vieną pamatėme 1938-aisiais. Latimerija, riešiapelekė žuvis, lyg prisikėlė iš numirusiųjų, o juk visi galvojo, kad jos nebėra. Bet apie viską iš pradžių…

Latimerija yra plėšri žuvis, turinti aštrius dantis. Ašinio skeleto chorda gerai išsivysčiusi, o slankstelių yra tik užuomazgos. Kitaip negu senovinių riešapelekių, latimerijos vidinė kaukole beveik visa kremzlinė, kuri viduryje prasisklendžia, tam, kad padėtų žuviai lengviau žiobčioti valgant. Smegenys labai mažos. Kūno ertmėje degenruotas plautis pilnas riebalinio jungiamojo audinio. Choanos išnykusios. Galvos šonuose yra po nedidelį švirkštą. Kūną dengia stori ir dideli žvynai, o poriniai pelekai turi mėsingas rankenas. Latimerijos gyvena kelių šimtų metrų gylyje, prie Komorų salų, netoli Madagaskaro.

Jų beliko nepilnas šimtas. Tačiau mes nežinome, ar Komorų salos yra vienintelė vieta, kur gyvena latimerijos. 1938 pagauta Pietų Afrikoje, 1991 Maputu, Mozambike, taip pat pagauta Madagaskare. Ar tai atskiros populiacijos ar tai tik žuvys paklydėlės, mes galim tik spėlioti. Subrendusių žuvų ilgis 125-180 cm, masė apie 80 kg. Suaugę patinai mažesni už pateles. Latimerija yra tamsiai mėlyna, su baltom dėmėm, kas padeda tyrinėtojams skaičiuoti atskirus individus. Stuburas yra vamzdelis, pripildytas kremzlinio skysčio, kuris yra reikalingas susidaryti raumenims. Akys yra gerai išsivysčiusios, turi ląsteles, vadinamas tapitomis, kurios padidina matomumą naktį. Latimerijos širdis yra mūsų širdies prototipas. Snukyje yra ypatingas įdubimas, drebučiais pripildytas snapinis organas, kuris turi panašias funkcijas kaip elektro-receptorius (nustatyti aukos vietą). Jautri šoninė linija jaučia šalia esančius gyvūnus.

Skaityti daugiau...
 

Neuronas ir jo veikla

Nervų sistemą sudaro nervinės ląstelės – neuronai. Jie turi kūna ir ataugas. Trumpesnės, nervinius impulsus perduodančios į neuroną ataugos – dendritai, ilgesnės – aksonai, arba neuritai, perduodantys impulsą iš neurono kūno. Neuronas turi tik vieną aksoną ir vieną arba kelis dendritus. Impulsas yra elektrinės prigimties signalas, plintąs nervinėmis ląstelėmis. Iš aksono (neurito) impulsas neurohormonų pagalba perduodamas į kito neurono dendritus, iš kurių toliau sklinda į neurono kūna. Impulsai plinta neuronų ataugomis net 100 – 130 metrų per sekundę greičiu, todel nervų sistema veikia kur kas greičiau nei hormonai, dalyvaujantys grynai cheminių impulsų perdavime. Tą pačia funkciją atliekančių kelių neuronų aksonai (neuritai) sudaro vieną pluoštą, panašų į elektros kabelį, vadinamą nervų, kuriuo perduodami nerviniai impulsai. Vieni nervai susideda iš padengtų specialia medžiaga (mieliniu) aksonų ir atrodo balti, o kiti ir nemielinių nervinių skaidulų irr atrodo pilki. Tais pačiais nervais impulsai vienu metu gali būti perduoti net keliomis kryptimis.

Juntamųjų, arba receptorinių bei judinamųjų, arba motorinių, neuronų veikla yra darni, koordinuota ir sukelia organizmo atsakomąją reakcija I dirgiklį automatiškai. Pavyzdžiui, prie karšto paviršiaus pridėta ranka tuojau atitraukiama, net nespėjus to suvokti.

Skaityti daugiau...
 

Paukščių migravimas

Jeigu neskaitytume kai kurių aprašomojo pobūdžio darbų, kuriuose iš dalies paminėtos paukščių migracijos, tai pirmą kartą mokslininkai paukščių perskridimas apibūdintas ir paaiškintas Aristotelio “Gyvūnų istorijos” aštuntoje knygoje (IV a. pr. m. e.). Dabartinius mokslininkus stebina Aristotelio žinios apie paukščių migraciją. Jo nuomone paukščių kelionės tai pasitraukimas į šiltesnius kraštus, atėjus atšiauriai žiemai. Taiklios Aristotelio pastabos apie paukščių riebalų kaupimą prieš rudeninį perskridimą. Taip pat jis žinojo, kad įvairios paukščių rūšys skrenda įvairiu laiku bei daugelį kitų momentų.

Aristotelis tiek daug žinojo apie sezoninį paukščių  perskridimą, kad jo mokslo pasekėjas Romos filosofas Plinijus, gyvenęs po 400 metų tik pakartojo skelbtas tiesas. Dar daug amžių įvairūs mąstytojai, grįždami prie sezoninių paukščių migracijų, kartojo tikslias ir klaidingas Aristotelio mintis. Šis genialus mąstytojas klydo manydamas, kad daugeliui paukščių rūšių būdingas žiemos įmigis. Taip jis aiškino periodinį kregždžių, gandrų, vieversių, strazdų, varnėnų, karvelių ir pelėdų pasitraukimą rudenį ir staigų pasirodymą pavasarį. Kita, irgi fantastiška, jo idėja, kad vienos paukščių rūšys gali virsti kitomis (transmutacija). Aristotelio nuomone, liepsnelė gali virsti raudonuodege, o juodgalvė devynbalsė – sodine devynbalse. Tos niekuo nepagrįstos jo mintys buvo dar ilgai kartojamos bei perrašomos įvairių laikų mokslininkų ir tebėra gyvos kai kurių šalių liaudies išmintyje iki šiol. Įdomi ir prieštaringa viduramžių asmenybė – Romos imperijos imperatorius Frydrichas II, gyvenęs XIII a.,  iš Štaufenų dinastijos. Jis buvo narsus karys ir poetas, medžiotojas ir rašytojas, mokslininkas, puikus gamtos, ypač paukščių, žinovas. Jo stebėjimai ir išvados buvo naujas žingsnis tiriant paukščių migravimą.

Skaityti daugiau...
 

Trąšos Lietuvoje

Lietuva - žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Trąšos, organinės ir mineralinės medžiagos, vartojamos augalams maitinti, dirvožemio fizikinėms, cheminėms, biologinėms savybėms gerinti. Pagal paruošimą ir sudėtį skiriamos mineralinės trąšos, organinės mineralinės trąšos, pagal gavimo vietą (kompostas, mėšlas), pramoninės (daugiausia mineralinės) ir tręšti tinkamos pramonės atliekos.

Mineralinės trąšos, neorganinės trąšos turinčios augalų mitybai reikalingų elementų. Deramai vartojamos, jos yra efektyvi augalų derlingumo didinimo ir jų produkcijos gerinimo priemonė (pvz. 1 kg veikliosios medžiagos NPK turintis mineralinės trąšos kiekis grūdų derlių padidina 10 kg). Daugumą mineralinių trąšų gamina chemijos pramonė. Daugiausia vartojamos šios mineralinės trąšos: azoto trąšos, fosforo trąšos, kalio trąšos, mikroelementų trąšos. Pagal įtaką dirvožemio reakcijai jos fiziologiniu požiūriu skirstomos į rūgščias, šarmingas ir neutralias.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 1 iš 2
Biologija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt