www.spargalkes.lt

Chemija

Mainų reakcijų vykimo sąlygos

Mainų reakcijų vykimo sąlygos. Reakcijos vyksta iki galo trim atvejais: a. kai susidaro mažai oksiduojanti medžiaga (pvz. H2O) b. kai susidaro netirpi medžiaga (netirpus hoidroksidas, netirpi druska) c. kai išsiskiria dujos. Medžiagos, kurios išlydytos arba ištirpintos sudaro jonus, vadinamos elektrolitais. Jų tirpalai ir lydalai yra laidūs elektros srovei. Skirstomi  į stipriuosius ir silpnuosius. Stiprieji - visiškai disocijuoja (ką tei reškia) į jonus. Stipriųjų klasei priklauso druskos, šarminių ir šarminių žemės metalų hidroksidai bei stirpios rūgštys. Silpnieji - menkai jonizuojasi. Medžiagos, kurios nei tirpaluose nei lydaluose nesidaro jonų, vadinamos neelektrolitais.

Amfoteriniai. Kadangi didėjant atominiam skaičiui periodose, elementų metališkosios ir nemetališkosios savybės kinta ne staigiai, o palengva, kiekviename periode yra elementų, kurie sudaro junginius, būdingus ir metalams, ir nemetalams. Bet apie ką aš čia? Tokie elementai vadinami amfoteriniais elementais, jie dažniausiai būna prie kažkokios įstrižainės skiriančios metalus nuo nemetalų.

Skaityti daugiau...
 

Nikelis

Gryninamas elektrolize. Iš gryno nikelio gaminama tigliai, laboratorinės mentelės, akumuliatorių elektrodai ir t.t. Smulkiadispersis nikelis vartojamas kaip katalizatorius ir antikorozinių dažų pigmentas.

1781 metais A. Kronstetas atrado šį elementą. Nikelio lotyniškas pavadinimas yra Niccolum. Nikelis yra VIII grupės cheminis elementas. Šis elementas yra metalas. Gamtoje randamas mineralų pavidalu, dažniausiai jis būna nikelio rūdose arba grynas.Atomo numeris yra 28. Atominė masė  58,70. Oksidacijos laipsnis junginiuose  nuo +1 iki +4, tačiau dažniausiai būna +2. Šis metalas sudaro 8•10 -3% žemės plutos masės.

Nikelis yra sidabriškai baltas, kietas, kalus, tąsus. Lydymosi temperatūra yra 1453oC, o virimo 2730 oC Metalo tankis yra 8900 kg/m3 .Specifinė šiluminė talpa yra 0,44 kJ. Normaliose sąlygose nikelis atsparus oro, vandens ir šarmų poveikiui. Tirpsta praskiestose oksiduojančiose rūgštyse. Koncentruota azoto rūgštis pasyvina nikelį. Aukštesnėje negu 500 0C temperatûroje reaguoja su deguonimi, sudarydamas oksidą NiO - žalsvus kristalus. Kaitinamas reaguoja su halogenais, siera, selenu, telūru, fosforu.  Iš Nikelio junginių praktinę reikšmę turi nikelio sulfatas ir nikelio chloridas, kurie yra svarbūs nikeliuojant. Nikelis gaunamas iš rūdų hidrometalurginiu arba pirometalurginiu būdu.

Skaityti daugiau...
 

Cheminiai produktai

Natūralus skystas tualetinis muilas su įvairiais vaisių aromatais: citrinų, persikų, žemuogių, obuolių bei ananasų. Muilas KRE KRE yra pagamintas iš natūralių žaliavų: saulėgrąžų ir kokoso aliejaus. Šiuo metu į KRE KRE šeimą įeina trijų rūšių: su ramunėlių, su lakišių bei su medetkų ekstraktu muilai. Išskalbėte švariai, bet ar nepalikote šešėlio? Daugelio skalbimo priemonių beveik neįmanoma visiškai išskalauti. O nepastebimi sintetinių skalbimo miltelių likučiai drabužiuose gali dirginti Jūsų odą. Net penktadalis Lietuvos žmonių yra alergiški skalbimo milteliams.

Skaityti daugiau...
 

Stibis

Bendroji charakteristika

Stibis (lot. stibium), simbolis Sb - tai pusmetalis randamas keturiose alotropinėse formose iš kurių dažniausiai pasitaiko sidabriniai melsvai balta, kieta, trapi, blizganti kristalinė forma.. Atominis skaičius 51, atominė masė 121,75. Stibis priklauso periodinės cheminių elementų lentelės V a grupei. Išorinių elektronų konfigūracija 5s2p3. Stibis gali būti trivalentis arba penkiavalentis. Oksidacijos laipsnis junginiuose -3, +3, +5. Gamtinis stibis susideda iš dviejų stabilių izotopų 121Sb(57,25%) ir 123Sb(42,75%), kurie sudaro 5*10-5 % Žemės plutos masės. Stibis - grynuolių klasės mineralas. Kristalai trigoninės singonijos, pseudokubiniai, romboedriniai, plokštelių formos. Dažniausiai sudaro masyvius grūdėtus agregatus. Blizgesys metalinis. Kietumas 3-3,5. Stibio lydymosi temperatūra 6300C, virimo temperatūra apie 17500C. Chemiškai nelabai aktyvus. Blogai praleidžia šilumą ir elektrą. Stibis turi ir metalų savybių ir nemetalų savybių.

Skaityti daugiau...
 

Atomo sandara, ryšiai

Didesni atomai lengviau atiduoda valentinius elektronus. Metalų jonizacijos energijos yra gerokai mažesnės už nemetalų jonizacijos energijas. Elektronas turi bangos ir dalelės sąvybių. Neįmanoma nurodyti tikslios elektrono padėties atome kiekvienu momentu. Erdvės dalis, kurioje rasti elektroną yra didžiausia tikimybė, vadinama elektrono orbitale. Valentiniai elektronai - elektronai, orbitalėse turintys didžiausią energiją. Periodai - periodinės elementų lentelės horizontalios eilės, grupės - vertikalūs stulpeliai. Periodo numeris sutampa su elektronų sluoksnių skaičiumi.

Bendros metalų savybės: metalai linkę atiduoti valentinius elektronus ir virsti teigiamais jonais. Dauguma metalų reaguoja su rūgštimis, o metalų oksidai ir hidroksidai - su rūgštimis arba rūgštiniais oksidais ir sudaro druskas.

Žemyn, į kairę stiprėja elementų metališkosios ir oksidų bazines sąvybės. Atomo spindulys - pusė atstumo tarp 2 vienodų atomų centrų. Atimant elektroną iš atominės dalelės, reikia įveikti branduolio trauką, t.y. sunaudoti energiją, vadinamą jonizacijos energija. Pirmoji jonizacijos energija - kiek reikia energijos, kad atimti po 1 elektroną iš 1 molio elemento M atomų. Antroji jonizacijos energija - kiek reikia energijos, kad atimti po 1 elektroną iš 1 molio M+ jonų ir t.t.

Skaityti daugiau...
 

Laboratorinis darbas kalkių tyrimas

Didžioji dalis kalkių yra sunaudojama statybose, įvairių mūrijimo skiedinių, tinkų gamybai, patalpoms baltinti, staybinių medžiagų, kaiip silikatinių plytų, blokų, dujų silikato, silakporo gamybai. Kalkės yra naudojamos kaustifikacijos procesuose, cheminiu būdu gaminant NaOH, sodos gamybije – amoniakui regeneruoti ir kt. Pagrindiniai rodikliai, apibūdinantys kalkių kokybę, yra aktyvaus CaO ir MgO kiekis, gesinimosi trukmė ir CaCO3 kiekis.

Skaityti daugiau...
 

Sprogstamosios medžiagos 1 dalis

Mokomoji knygelė "Sprogstamosios medžiagos" skiriama Lietuvos karo akademijos kariūnams ir klausytojams, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos kariams. Pirmajame mokomosios knygelės skyriuje glaustai dėstoma sprogstamųjų medžiagų teorija, antrajame skyriuje pateiktos įvairių klasių sprogstamųjų medžiagų ir jų mišinių charakteristikos, savybės ir panaudojimas.

Ši knygelė gali sudominti ir karo specialistus, dirbančius su sprogstamosiomis medžiagomis arba su priemonėmis, turinčiomis sprogstamųjų medžiagų. Rengiant mokomąją knygelę sprogstamųjų medžiagų sprogimo ir kuro degimo šilumos apskaičiavimus atliko LKA kariūnas Vidmantas Dabulskis.

Skaityti daugiau...
 

Pirmosios chemijos formulės (lentelė)

Skaityti daugiau...
 

Kokybinės rūgščių liekanų reakcijos (lentelė)

Skaityti daugiau...
 

Stambiamolekuliniai junginiai

[Stambiamolekuliniai junginiai]: Vykstant polimerizacijos reakcijoms, susidaro tambiamolekuliniai junginiai, vadinami polimerais. Medžiagos, iš kurių gaunami polimerai, vadinamos monomerais, o polimerų molekulės - makromolekulėmis. Raidė n rodo, kiek monomero molekulių susijungė vykstant polimerizacijai; ji vadinama polimerizacijos laipsniu, o daug kartų besikartojančios makromolekulėje atomų grupės - struktūrinėmis grandimis. Polimerizacijos laipsnis yra nepastovus dydis. Polimerizuojant nesočiuosius junginius, turinčius pakaitų, gautame polimere pastarieji gali būti išsidėstę chaotiškai. Susidarys stereonereguliarios struktūros polimeras. Polimerš kokybė labai pagerėja, jei susidaręs polimeras turi stereoreguliarią struktūrą. Etilenas polimerizuojamas kambario temperatūroje ir esnat atmosferos slėgiui, naudojant katalizatorių - trietilaliuminį ir titano tetrachloridą. Polietilenas daug lengvesnis už vandenį. Elastingas, plonas sluoksnis bespalvis, skaidrus, liečiant jis atrodo riebus. Mikštėja ir lengvai keičia forma kaitinamas. Atšaldytas sukietėja ir išlaiko įgautą formą. Kūnų savybė keisti formą juos įkaitinus ir išlaikyti ją atšaldžius vadinama termoplastiškumu.

Skaityti daugiau...
 

Polivinilo alkoholio esterifikacija acto rūgšties anhidridu

Darbo eiga. Į sausą apvaliadugnę 100 ml talpos kolbą sudedami pasvertas polivinilo alkoholis, natrio acetatas ir supilamas acto rūgšties anhidridas. Kolba sujungiama su grįžtamu šaldytuvu ir šildoma vandens vonioje 2 val. 90 – 95 °C temperatūroje. Nuėmus vandens vonią kolba šildoma ant asbestinio tinklelio toliau iki tirpalas tampa skaidrus. 500 ml talpos stiklinėje pašildoma 300 ml vandens iki 60 °C ir energingai maišant supilamas apvaliadugnės kolbutės turinys (dirbti traukos spintoje !). Klampus reakcijos produktas – polivinilacetatas keletą kartų plaunamas karštu vandeniu iki neutralios reakcijos (indikatorius metiloranžas). Praplautas polivinilacetatas gryninamas tirpinant etanolyje, ir pakartotinai nusodinant vandenyje.

Skaityti daugiau...
 

Reakcijų lygtys (špera)

Skaityti daugiau...
 

Vandenilis ir deguonis (špera)

Skaityti daugiau...
 

Jonų atpažinimo reakcijos

Skaityti daugiau...
 

Plienas

1. Plieno cheminė sudėtis

Plienu vadinamas geležies ir anglies lydinys, kuriame yra iki 2.14% anglies. Tačiau pliene tarp Fe ir C yra iki 0.7% Mn, iki 0.4% Si, 0.06% S ir 0.07% P. Neišvengiamos priemaišos. Šiuo metu plienas yra pagrindinė konstrukcinė medžiaga pasižyminti dideliu stiprumu ir smūginiu atsparumu. Iš plieno galima pagaminti bet kokios formos detales, kurios gerai dirba visokiose temperatūrose. Plieno savybes, ypač mech. ir technologines , pagrindinai nulemia esantis C kiekis. Didėjant C kiekiui, didėja plieno kietumas ir stiprumas, bet mažėja plastiškumas. MAX stiprumą turi plienas, kuris turi 0.9-1% C, Mn ir Silicis(Si)(reikalingi dezoksidacijai atlikti) įvedami į plieną jo gamybos metu. Skystame pliene visada ištirpsta tam tikras deguonies kiekis, kuris suteikia plienui trapumą. Todėl deguonį iš plieno reikia pašalinti. Šis procesas vadinamas dezoksidacija. Plieno dezoksidacija atliekama įvedant Mn ir Si. Ištirpęs pliene Mn ir Si reaguoja su deguonimi, ir oksidų pavidalu pereina į šlaką, kuris yra pašalinamas. Kadangi siekiama kuo daugiau išoksidinti plieną, tai Mn ir Si įvedame daugiau ir jų lieka pliene Mn ir Si priemaišų pavidale. Jei Mn ir Si daugiau kaip 0.8%, tai turime specialius manganinį ir silicinį plienus. Plieno kokybė priklauso nuo jo išlydymo būdo ir jame esančių žalingų priemaišų S ir P kiekio. Siera pliene būna geležies sulfido(FeS) pavidalo ir su Fe sudaro lengvai lydžią eutechtiką FeS-Fe. Ji išsidėsto tarp plieno grūdelių. Todėl, jei pliene yra didesnis nei leistinas S kiekis, tai įkaitinus plieną iki 1000-2000 0C (valcuojant karštai ar štampuojant) ši eutechtika lydosi, pažeidžiamas ryšys tarp grūdelių ir plienas suyra. Šis reiškinys vadinamas karštasis plieno trapumas.

Skaityti daugiau...
 

Laboratorinis vandens tyrimas

Cheminėje pramonėje vanduo naudojamas tirpinimo, distiliavimo, šaldymo bei šildymo procese ir kaip žaliava vandenilio, rūgščių bei šarmų gamybai.

Pagrindinis pramonėje naudojamo vandens kokybės rodiklis yra jo kietumas. Vandens kietumas priklauso nuo jame ištirpusių kalcio bei magnio druskų ir yra skirstomas į laikinąjį, pastovųjį ir bendrąjį kietumą.

Laikinąjį vandens kietumą sudaro jame ištirpę kalcio ir magnio hidrokarbonatai: Ca(HCO3)2, Mg(HCO3)2. Virinant vandenį, hidrokarbonatai skyla ir virsta netirpiais kalcio ir magnio karbonatais, kurie iškrinta nuosėdomis.

Skaityti daugiau...
 

Laboratorinis nesočiųjų angliavandenilių nustatymas

Teorija.

Naftoje ir gamtinėse dujose nesočių angliavandenilių praktiškai nėra. Jie atsiranda naftos ir naftos produktų perdirbimo metu. Nesotūs angliavandeniliai yra labai svarbi žaliava organinei sintezei.

Skiriamos dvi procesų grupės, kurių metu atsiranda nesotūs junginiai:

1.    Procesai, kuriuose nesotūs angliavandeniliai gaunami kaip šalutiniai produktai.

2.    Specialūs procesai alkenams, alkinams ir polienams gauti.

Pirmai grupei priklauso temperatūrinis ir katalitinis krekingas, riformingas, naftos likučių koksavimas.

Antrai grupei priklauso pirolizė, mažos molekulinės masės alkenų polimerizacija, alkanų dehidrinimas, didesnės molekulinës masės alkenų sintezė su katalizatoriumi.
Nesotiems angliavandeniliams būdingos įvairios prijungimo reakcijos. Viena jų  -  jodo prijungimas, panaudojama nesočių angliavandenilių kiekio nustatymui. Šis nesočių angliavandenilių analizės metodas vadinamas jodometrija. Jis pagrįstas nesureagavusio su nesočiais junginiais jodo titravimu natrio tiosulfatu ir pagal sunaudotus jodo ir tiosulfato kiekius sprendžiama apie nesočių angliavandenilių kiekį produkte.

Skaityti daugiau...
 

Aminai, amino rūgštys, baltymai (špera)

Medžiagos, kurių molekulėse yra viena ar kelios nitrogrupės, tiesiogiai susijusios su angliavandenilio radikalu, vadinamos nitrojunginiais.

Aminai

Amonio dariniai, kurių molekulėse vienas ar keli vandenilio atomai pakeisti angliavandenilių radikalais, vadinami aminais: CH3-NH2 metilaminas. Grupė NH2 vadinama aminogrupe. Cheminės savybės. Amino molekulių sandara primena amoniako molekulės sandarą, todėl šių medžiagų savybės panašios. Aminai turi stiprių bazinių savybių.

Skaityti daugiau...
 

Bioorganinės chemijos kurso programa

1. Organinių junginių struktūros ir reaktingumo teoriniai pagrindai
1.1.Organinių junginių klasifikavimas pagal anglies atomų grandinės tipą. Alkanai, alkenai, cikloalkanai, arenai, heterociklai [1] 14-16, [9] 13-16.
1.2.Organinių junginių klasifikavimas pagal funkcines grupes. Pagrindiniai angliavandenilių funkciniai dariniai: alkoholiai ir fenoliai, eteriai, tioliai, sulfidai, aldehidai ir ketonai, karboksirūgštys, aminai [1] 16-17, [9] 17-18.
1.3.Organinių junginių nomenklatūra [8] 51-61, [9] 18-25, [9] 63-66.

Skaityti daugiau...
 

Inžinerinė medžiaga

1. Plieno cheminė sudėtis

Plienu vadinamas geležies ir anglies lydinys, kuriame yra iki 2.14% anglies. Tačiau pliene tarp Fe ir C yra iki 0.7% Mn, iki 0.4% Si, 0.06% S ir 0.07% P. Neišvengiamos priemaišos. Šiuo metu plienas yra pagrindinė konstrukcinė medžiaga pasižyminti dideliu stiprumu ir smūginiu atsparumu. Iš plieno galima pagaminti bet kokios formos detales, kurios gerai dirba visokiose temperatūrose. Plieno savybes, ypač mech. ir technologines , pagrindinai nulemia esantis C kiekis. Didėjant C kiekiui, didėja plieno kietumas ir stiprumas, bet mažėja plastiškumas. MAX stiprumą turi plienas, kuris turi 0.9-1% C, Mn ir Silicis(Si)(reikalingi dezoksidacijai atlikti) įvedami į plieną jo gamybos metu. Skystame pliene visada ištirpsta tam tikras deguonies kiekis, kuris suteikia plienui trapumą. Todėl deguonį iš plieno reikia pašalinti. Šis procesas vadinamas dezoksidacija.

Skaityti daugiau...
 

Neorganinė chemija (špera)

Vandenilio halogenidai (HX)

Svarbiausi yra HCl, kurio vandeninis tirpalas, t.y. druskos rūgštis, yra pagrindinis chemikalassinteze , o taip pat ir HF. Bevandenis HF gau-namas veikiant konc. H2SO4 fluoro špatą.

HF grynas yra bespalvis lakus skystisč kurio molekulės tarpusavyje susijungusios (HF)n vandenilinėmis jungtimis. Sunkesnieji HX kamba-rio temperatūroje yra bespalvės dujos. Bevandeniai HX yra energingi halogeninimo agentai elementams, elementų hidridams, oksidams ir daugeliui kitų junginių.

Skaityti daugiau...
 

Referatas apie azotą

Vandens augalai didžiąją azoto dalį įsisavia amonio (NH4+) ir nitratų (NO3-) jonų pavidalu. Gyvūnai azoto gauna iš organinių jo junginių.

Amonio jonai (NH4+) į vandenį patenka skaidantis žuvusiems augalams ir gyvūnams. Gamtiniuose vandenyse jo koncentracija mažesnė pavasarį, vasarą – padidėja. Nitritai – nepastovūs komponentai, kurie toliau oksiduojasi iki nitratų (NO3-). Nitritai į upes gali pakliūti ir su nutekamaisiais vandenimis. Nesaikingai tręšiant dirvą, nitratų koncentracijos padidėjimą vandenyje gali sąlygoti ir išplautos azotinės trąšos.

Skaityti daugiau...
 

Oksidacijos redukcijos reakcijos

Cheminės reakcijos, kurioms vykstant dalis atomų keičia savo oksidacijos laipsnius, vadinamos oksidacijos-redukcijos reakcijomis. Oksidacijos laipsniai kinta todėl, kad persigrupuoja elektronai. Elektronai pereina iš vienų dalelių į kitas. Juos prisijungiantys atomai, jonai ar molekulės vadinami oksidatoriais, o elektronus atiduodantys – reduktoriais. Elementas turintis mažiausią oksidacijos laipsnį, gali būti tik reduktoriumi. Elementas turintis aukščiausią oksidacijos laipsnį gali būti tik oksidatoriumi. Laisvieji metalai būna tik reduktoriais. Kuo aktyvesnis metalas tuo jis labiau linkęs būti oksidatoriumi.

Skaityti daugiau...
 

Suspensinė nesočiųjų junginių polimerizacija

DARBO EIGA. 60ml distiliuoto vandens maišant lazdele ir šildant iki 60 0C ištirpinama polivinilo alkoholis. Tuo pat metu termostatuojamos vandens vonios temperatūra pakeliama iki 90 0C. Pagamintas polivinilo alkoholio tirpalas supilamas į mėgintuvėlį su atšaka, ten pat supilame benzoilo peroksido tirpalas monomere. Jis ruošiamas atskirame inde tirpinant benzoilo peroksidą monomere kambario temperatūroje. Įjungiama maišyklė ir parenkami tokie apsisukimai, kad monomero lašai tolygiai pasiskirstytų tirpalo tūryje. Po 5 – 7 min. mašymo polimerizacijos temperatūra sumažinama iki 80 0C metimetakrilato atveju (stirolo  - pakeliama iki 95 0C ). Ši tempratūra ir tolygus maišymas palaikoma 2 – 2.5 val. Polimerizacija baiga, kai sustabdžius maišyklę polimero granulė nusėda mėgintuvėlio dugne.  Gautas polimeras nufiltruojamas, plaunamas vandeniu, džiovinamas, sveriamas, nustatomas jo tirpumas (benzole, dichloretane, acetone, etanolyje).

Skaityti daugiau...
 

Chemijos medžiagos santrauka

Oksidacijos laipsniu – vadinamas sąlyginis krūvis, kuris tektų atomui junginyje, jei ryšiai būtų tik joniniai.

Skaityti daugiau...
 

Parafinų lydymosi temperatūros nustatymas

Teorinė dalis:

Prekiniai naftos parafinai, tai didelės molekulinės masės sotūs alifatiniai angliavandeniliai su kietų naftenų, aromatinių ir mišrių angliavandenilių priemaišomis. Kieti parafinai turi platų pritaikymą pramonėje,ir buityje. Aukštos kokybės valyti parafinai naudojami elektrotechnikos ir parfumerijos pramonėje, markės NS naudojamos degtukų pramonėje, markės S(42-51) parafinas- sintetinių riebiųjų rugščių gamyboje ir t.t. parafino savybės( lydymosi t, spalva ir panašiai) priklauso nuo jame esančių priemaišų. Priemaišos parafinui suteikia geltoną spalvą, mažina jo kietumą, pažemina jo lydymosi temperatūrą. Techniško ir maisto pramonėje naudojamo parafino lydymosi temperatūra turi būti 50-54 0C. Aukštesnės  lydymosi temperatūros parafinai gaminami iš CO ir H2 sintetiniu būdu.

Skaityti daugiau...
 

Įvairių elementų savybių lyginimas (špera)

1. Perioduose nemet.  oks. savybės  stiprėja , o  red. silpnėja iš kairės į dešinę , nes : 1. Daugėja el. išor. sl. ir trūkst. el. prisitr. vis lengv. 2. Didėja   atomo brand.  krūvis   ir   brand.   vis  stipriau  traukia  išororinio  sluoks.  el.  Atomo spindulys   mažėja.  Prisitraukt  el. vis  lengviau. Grupėse - iš apačios į viršų,  nes mažėja  el. sl. ir trump.  spindulys  -  prisitr.  el.  tampa  lengviau. Oks. savybės išryškėja reakcijose  su  H  ir  Me : H2  +  Cl2   -  2HCl      ;       2Mg  +  O2  - 2MgO Nemet.  vieni   kitų   atžv.  prikl.  nuo  el.  neig. gali  būti  ir  red. :   C  +  O2  -  CO2.

Skaityti daugiau...
 

Polimerai, plastikai ir ūkinės paskirties plastikiniai gaminiai

TURINYS

1. ĮVADAS;

2. POLIMERAI, PLASTIKAI IR ŪKINĖS PASKIRTIES PLASTIKINIAI GAMINIAI;

3. PLASTIKŲ SUDĖTIS;

4. PLASTIKŲ SAVYBĖS;

5. POLIMERIZACINĖS DERVOS IR JŲ PLASTIKAI;

6. SAVIKONTROLĖS KLAUSIMAI;

7. POLIKONDENSACINĖS DERVOS IR JŲ PLASTIKAI;

8. MODIFIKUOTŲ GAMTINIŲ POLIMERŲ PLASTIKAI;

9. BUITINĖS PASKIRTIES PLASTIKINĖS PREKĖS;

10. TARPTAUTINIS PLASTIKŲ IR JŲ GAMINIŲ ŽENKLINIMAS;

11. GAMINIŲ ŽENKLINIMAS;

12. POLIMERINIAI KOMPOZITAI;

13. SAVIKONTROLĖS KLAUSIMAI;

14. LITERATŪRA.

Skaityti daugiau...
 

Opoka

Opoka laikoma pilka, kieta, kriauklėtojo lūžio poringa uoliena, kurios sudėtyje vyrauja (iki 90%) opalinis silicio dioksidas. Lietuvoje opokos aptinkama viršutinėse kreidos santonio ir kampanio aukštų sluoksniuose bei paleogeno alko svitos nuogulose.

Opoka susidaro is jūrinių organizmų su silicio skeletu liekanų, jų susitelkus baseino dugne ir diagenetiškai  pakitus, arba iš tirpalų nusėdus silicio dioksidui, ypač maišantis šiltam ir šaltam vandeniui. Lietuvoje paplitusioje opokoje silicinių mikroorganizmų (radioliarijų, pinčių spikulų ir kt.) randama labai nedaug, matyt, dėkl to, kad ši opoka susidarė kreidos mergelyje, kai karbonatus pakeitė iš tirpalų išsiskyręs silicio dioksidas. Silicifikuotas mergelis ypač paplitęs vakarų Lietuvoje, o intensyviausiai silicifikacija pasireiškė aktyvių tektoninių lūžių zonoje. Matyt, daug SiO2 buvo atnešta į baseiną ir nusodinta dėl šios teritorijos tektoninio aktyvumo.

Skaityti daugiau...
 

Prekinio parafino tyrimas

Prekiniai naftos parafinai, tai didžiulės molekulinės masės sotūs alifatiniai angliavandeniliai su kietų naftenų, aromatinių ir mišrių angliavandenilių priemaišomis.
Kieti parafinai randa platų pritaikymą pramonėje ir liaudies ūkyje. Aukštos kokybės valyti parafinai naudijami elektrotechnikos ir parfumerijos pramonėje, markės NS(42 –50 ) parafinas – degtukų pramonėje, markės SN(42 – 52) parafinas – sintetinių riebiųjų rūgščių  gamyboje. Parafino markėje, skliausteliuose nurodomajo lydymosi temperatūra. Parafino savybės (lydimosi temperatūra, spalva ir panašiai) priklauso nuojame esančių priemaišų – žemos lydymosi temperatūros angliavandenilių, tepalų, nesočių junginių, dervų ir kitų mediagų. Priemaišos priemaišos parafinui suteikia geltoną spalvą, mažina jo kietumą, pažemina lydimosi temperatūrą.
Techniško ir maisto pramonei skiriamo parafino lydimosi temperatūra turi būti tap 50 ir 54 laipsnių.

Skaityti daugiau...
 

Metalai 2 (špera)

GYVSIDABRIS. RADIMAS : minerale HgS,retai gryn. SAVYBĖS : skystas, kietėja -39, blizga, sunkiausias skystis, nuodingas. NAUDOJIMAS : termom, manom, lygintuvai, lempos, amalgamoms, sėkloms beicuoti, medic.- mikrob. naikinti, dažų, chem. pramonėje. ŠIAIP : nukenksmina S ir Al miltel.

Skaityti daugiau...
 

Užterštas dangus

Mūsų pačių pasigaminti nuodingi debesys jau telkiasi virš trečdalio Lietuvos teritorijos. Juose daugiausia sieros junginių. Deginant akmens anglis, mazutą, į atmosferą plaukte plaukia sieros dioksidas. Vidutiniškai vienam mūsų šalies europiečiui tenka 125kg šių nuodų. Ant mūsų galvų iškrinta dar daugiau. Siera ne vienintelis aplinką nuodijantis produktas. Į atmosferą iš  energetikos šaltinių dosniai srūva azoto oksidai, sunkieji metalai, chloro ir fluoro junginiai. Mūsų atmosfera sklinda įvairiausios sudėties kenksmingų kokteilių, kuriuos priversti kiekvieną akimirką gurkšnoti visi žemės organizmai.

Skaityti daugiau...
 

Oksidacijos savybės (špera)

SAVYBĖS: 1.Reaguodami su H2O metalų oks.(1A,2A) sudaro bazes, o nemetalų oks. sudaro rūgštis. 2.Rūgšt. ir baz. oksidai reaguoja tarpusavyje ir sudaro druską. 3.Rūgštiniai oks. reaguoja su baz. ir sudaro druską ir H2O. 4.Baziniai oksidai reaguoja su rūgštimis ir sudaro druską ir H2O.

Skaityti daugiau...
 

Silikatai

Silikatai - (lot.silex – titnagas), cheminių elementų ir silicio dioksido [SiO2] junginiai, kuriuose silicis turi didžiausią oksidacijos laipsnį. Šarminių metalų silikatai lengvai lydosi, gerai tirpsta vandenyje,sudarydami silikatinius klijus; dvivalenčių ir trivalenčių metalų silikatai lydosi sunkiai (pvz.,kalcio silikato [Ca2SiO4] lydymosi temperatūra 2130°C, stroncio silikato [Sr2SiO4] 2325°C), atsparūs cheminiams reagentams. Tankis 2000-4000 kg/m3. Silikatai gaunami, kepinant silicio oksido ir kitų metalų oksidų mišinį.

Gamtiniai silikatai – labiausiai gamtoje paplitusių mineralų klasė. Silikatams priklauso apie  visų mineralų, jie sudaro daugiau nei 75% žemės plutos masės. Šiuolaikinė silikatų klasifikacija remiasi deguonies ir silicio junginių sandara. Pagrindinis silikatų kristalinės gardelės elementas (radikalas) yra [SiO2]4- anijonas, kurio forma – tetraedras (jo briaunos ilgis apytiksliai lygus 0.27nm). Tetraedro centre yra silicio atomas, o viršūnėse – 4 deguonies atomai. [SiO4]4- anijono sandara panaši kaip sieros, fosforo ir kitų rūgščių anijonų; skiriasi tuo, kad jo deguonies atomas gali prisijungti 2 arba daugiau tetraedrų ir sudaryti sudėtingus junginius.

Skaityti daugiau...
 

Dujų kokteilis

Atmosferos orą sudaro ivairių dujų mišinys, kuris storu sluoksniu gaubia Žemės rutulį. Madaug iki 120 km. auksčio, kur dar vyksta turbulentinis dujų maišymasis, atmosferos dujų sudėtis praktiškai nekinta. Iki šio aukščio, be priemaišų, orą sudaro 78.09% azoto, 20.95% deguonies, 0.93% argono, 0.3% anglies dioksido, labai maži kiekiai neono, helio, metano, kriptono, vandenilio. Šiandien oro cheminė sudėtis niekam nekelia nuostabos. Tačiau visai neseniai, prieš pora šimtmečių, oras daugeliui buvo nesuprantamos dujos, nebuvo žinoma ir jo sudėtis.

Skaityti daugiau...
 

Olimpiadiniai uždaviniai

1.    Deginant tam tikrą pirito svėrinį, jo masė sumažėjo 20 %. Kokia susidariusio mišinio masės sudėtis % ?
(Ats.: 50 % FeS2 ; 50 % Fe2O3 )

2.    Katininant ore cinko ir bevandenio cinko nitrato mišinį jo masė nepasikeit. Kokia mišinio procentinė sudėtis?
(Ats.: 29,6 % ir 70,4 % )

3.    20 l talpos balionas pripildytas O2 dujų 20o C temp. ir 100 amt. Slėgyje. Koks tūris acetileno, išmatuoto n. s. gali sudegti su šiuo deguonies kiekiu?
(Ats.: 745 l)

4.    Į KMnO4 tirpalą leidome dujas, kurios išsiskyrė veikiant sieros rūgštimi natrio hidrosulfitą. Gautas tirpalas paveiktas BaCl2 tirpalu. Iškrito 116,5 g nuosėdų. Kiek g NaHSO3 sunaudota?
(Ats.: 52g)

Skaityti daugiau...
 

Elementai

Iš ko sudarytas pasaulis? Pirmieji mus pasiekę atsakymai dar prieš 25 amžius atsirado Senovės Graikijoje. Iš pirmo žvilgsnio atsakymai atrodo be galo keisti. Turėtume sunaudoti nemažai popieriaus, kad išsiaiškintume senovės išminčių samprotavimų logiką-pavyzdžiui, Talio tvirtinimą, jog viskas sudaryta iš vandens, Anaksimeno aiškinimą, kad pasaulio statybinė medžiaga yra oras, arba Heraklito teiginį, jog viskas sudaryta iš ugnies.

Panašių aiškinimų absurdiškumas vertė vėlesniuosius graikų “išminties mylėtojus”(tokia žodžio “filosofas” reikšmė) padidinti pradų, arba, kaip buvo vadinama senovės pasaulyje, elementų skaičių. Empedoklis teigė, kad yra keturi elementai:žemė, vanduo, oras ir ugnis. Galutinai (ilgam laikui)šį mokymą pataisė Aristotelis.

Skaityti daugiau...
 

Geležis

Geležis yra ketvirtasis pagal paplitimą Žemės plutos elementas – Žemės plutoje jos yra 4,7% masės. Gryna geležis sutinkama labai retai. Kai kurie meteoritai sudaryti iš geležies. Grynos geležies aptikta Mėnulio grunte. Manoma, kad daugiausiai geležies (kartu su nikeliu) yra Žemės branduolyje. Svarbiausios geležies rūdos – magnetitas Fe3O4, hematitas – Fe2O3, sideritas – FeCO3, limonitas – HFeO2 • nH2O, getitas – FeOOH. Rūda, turinti daugiau kaip 50% geležies, vadinama sodria, 50-25% - vidutine, mažiau kaip 25% - skurdžia rūda. Vidutinė ir skurdi rūda sodrinama prieš dedant ją į aukštakrosnę ketui gauti. Didžiausi geležies rūdų telkiniai yra Australijoje, Brazilijoje, JAV, Indijoje, Kanadoje, Rusijoje. Lietuvoje rasta magnetito intarpų netoli Marcinkonių. Pelkėse ir upių, tekančių pelkėtomis vietomis, šlaituose rasta limonito. Nedideliais kiekiais randama ir kitų geležies rūdų.

Skaityti daugiau...
 

Vamzdinio korpusinio šilumokaičio projektavimas

ĮVADAS

Cheminėje technologijoje apdorojamas medžiagas dažnai reikia šildyti. Šios medžiagos gali būti įvairios agregatinės būsenos (kietos, skystos, dujinės). Šildoma specialiuose prietaisuose, vadinamuose šilumokaičiais. Šilumokaičiai - tai tokie aparatai, kuriuose šiluma iš vienos medžiagos perduodama kitai. Ta medžiaga, kuri atiduoda šilumą, vadinama šildančiuoju agentu, o ta, kuri perima šilumą, - šildomuoju agentu. Jeigu šilumokaičio paskirtis šildyti medžiagą, tai jis vadinamas šildytuvu, jeigu  išgarinti, - garintuvu, jeigu kondensuoti, - kondensatoriumi ir t.t. Tokį šilumokaitį, kuriame agentai vienas kitą liečia, priimta vadinti maišymosi šilumokaičiu. Jeigu agentai atskirti sienele, toks šilumokaitis vadinamas paviršiniu. Tas paviršius, pro kurį iš šildančiojo agento perduodama šiluma šildomajam, vadinamas aparato šildomuoju paviršiumi. Jeigu šilumokaita tarp agentų ir sienelės vyksta per savus atskirus paviršius, tai toks šilumokaitis vadinamas rekuperaciniu. Tuo atveju, kai tą patį paviršių pakaitomis apiplauna tai šildantysis, tai šildomasis agentas, turėsime regeneracinį šilumokaitį. Agentas gali būti šildomas garais, aukštos temperatūros skysčiais, karštomis dujomis, elektros srove.

Skaityti daugiau...
 

Cinkas

Cinkas yra žinomas nuo seno. Manoma, kad anksčiau jis buvo gautas Rytų šalyse. Europoje cinką iš rūdų gauti išmokta žymiai vėliau. Cinkas gamtoje randamas mineralais. Svarbiausi iš jų - sfaleritas, ZnS, ir galmėjus, ZnCO3. Dažniausiai jis rūdose randamas su kitais mineralais: variu, švinu, manganu, kadmiu. Nedaug cinko junginių aptinkama augaluose bei gyvuliuose. 1746 metais vokiečių mokslininkas A.Margrafas sukūrė cinko gavimo technologiją. Iki tol cinko išgauti nesisekė todėl, kad nebuvo numatyta, kokiomis sąlygomis tyri vykti cinko redukcijos iš jo oksido reakcija, panaudojant anglį.

Skaityti daugiau...
 

Referatas aliuminis

Įvadas

ALIUMINIS – vienas iš labiausia paplitusių žemės plutos elementų: trečias po deguonies ir silicio ir pirmas iš metalų. Jis yra vienas iš gausiausių žemės plutos elementų ir sudaro 7,9% jos masės. Aliuminis gaunamas iš aliuminio rūdų: boksito, kaolinito, korundo.

Gamtoje aliuminis randamas tik junginiuose. Svarbiausia mineralų grupė - putnagai. Tai vieni iš aliumosilikatų, kurie sudaro apie 50% Žemės plutos masės.
Aliuminis – vienas iš lengviausių metalų, jo lydiniai labai tvirti, nors grynas aliuminis yra gan trapus. Aliuminis atsparus korozijai, nes ore oksiduojasi ir pasidengia atsparia Al2O3  plėvele. Jis geras elektros ir šilumos laidininkas.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 1 iš 4
Chemija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt