www.spargalkes.lt

Etika

Etikos šperos

Kantas bando paaiškinti malonumo pagrindus remiantis protu. Mes matome pasaulį, priimame informaciją, tai ką mes priimame, yra objektyvus, išorinis pasaulis. Ši inf. Užsimerkus nedingsta, ji pasilieka vidinio patyrimo erdvėje kaip objektyvus dalykas. Kantas siekė nustatyti, ar gali būti objektyvus pagrindas. Protas yra vertybė, proto balsui, sako Kantas, reikia paklusti. Moraliniu požiūriu geras poelgis yra tik tada, kai jis priimtas remiantis protu, o blogas, kai vadovaujantis polinkiu. Kantas sako, kad valia nustato ar tai geras, ar blogas poelgis. Yra gera ir bloga valia. Moral. pož. aš elgiuosi gerai, jei savo noru, sąmoningai elgiuosi. Pagal Kantą, gera valia, kai žm. nesiekia naudos.moralinį gėrį Kantas sieja su įsiklausymu į sąžinės balsą. Kaip Kantas suvokia laisvą valią.

Jis skelbia – elkis taip, kaip norėtum kad su tavimi elgtųsi. Šis imp. turi būti realizuotas. Maximos pasižymi tuo, kad jos yra l. Bendros. Jos taikomos visose gyvenimo srityse. Kanto etika – maximų etika.

Sąžinė – vidinis individo moralumo mastelis. Sąžinės empiriškumas ir transcendentalumas. Kantui sąžinė reiškia kiekvienam būdingą įgytą praktinį protą. Sąžinės savitą sampratą pateikė T.Akvinietis. Prigimtinis habitas visiems būdingas. Visi privalo mokytis, visi domisi, smalsauja. Tai bendriausias suvokimas, būdingas visiems. Žinojimas – bendras visiems, nekintantis, visuomet su mumis. Habitas gali būti prigimtinis ir įgytas – tai sugebėjimas mokytis pažinti. (Pvz.: visi galim groti smuiku, bet ne visi galim tapti virtuozais).Mes ugdom verslininko habitą. Išmintis. Gėrio, blogio skyrimas priklauso nuo habitų – išsilavinimo, pasaulėžiūros. Žinios gausėja, habitas kinta.  Mokslas – tai susiję su žinių tam tikrose srityse gausa. Kiekvienas veiksmas motyvuojamas šiomis trimis sąžinės pakopomis. Sąžinė prieš ir po veiksmo. Sąžinė prieš veiksmą sako, kad tu turi pasielgti šitaip. Po veiksmo pasirodo, kad sąžinė veda į akistatą su tuo veiksmu, pasekmėm. Žm. matydamas atliktą veiksmą, mato, kad kažko nepaisė, tuomet sąžinė pradeda graužti. Kantas tai vadina vidiniu teisėjo balsu. Iš kur turime sąžinę ir kaip ji priklauso nuo mūsų prigimties. Kokią prasmę turi veiksmai. Amžinas įstatymas – tai kaip Dievo planas, kuris valdo visus veiksmus gamtoje ir istorijoje. Gamtoje yra dėsniai, kuriems reikia paklusti. Kiekvienai būtybei būdingas savitumas. Kūrinijoje išskiriama protinga būtybė – žm. Jam duota galimybė proto dėka pačiam sau priimti įstatymus ir jiems paklusti, jais vadovautis. Mūsų proto dėka priimami įstatymai. O kaip priimami proto įstatymai? Protas sako reikia daryti gerai ir vengti blogio – bendras žm. vaizdas. 2 - ras etapas sako, kad yra gėrybių, kurių tu sieki. Pagr. žm. polinkiai: į savisaugos (norim likti gyvi); rūšies išsaugojimas (norim išlikti);į norim soc. gerovės. Norint pasiekti soc. gerovę, reikalingos moralės normos. Tik normų paisymo dėka aš galiu išlikti, pasiekti gerovę. Negalim pasiekti gerovės ignoruodami kitus.

Dorovės norma, jos ypatumai. Dorovės normų būtinumas. Etika – mokslas, kuris nusako elgesio taisykles. Moralė – tų taisyklių laikymasis. Dorovė – tai kiek to individo supratimas apie normas atitinka reikalavimus. Visi stengiasi laikytis teisės normų. Dorovės normas prisiima laikytis pats žm. Moralės normų deklaravimas turi turėti pagrindimą. Kiekvienas iš mūsų savo sąžinėje esame įsitikinę, kad elgiamės gerai. Šis įstatymas yra l.subjektyvus. Vienu atveju žm. ignoruoja normas, kitu atveju bando priderinti savo įsitikinimus prie normos. Kantas: kiekvienas kaltas, kad jo nepriima, nesupranta aplinkiniai.

Kiekvienas iš mūsų gyvename aplinkoje ir galiojančias m.n. priimame, nes kito kelio nėra, kaip su jomis sugyventi. Taigi, kiekvienas iš mūsų esame etoso dalis ir todėl šis soc., kultūrinis etosas mus spaudžia.Pvz., mes negalim elgtis kaip čigonai ar musulmonai, nes mes esame lietuviško etoso. Visuomenė daro žm. spaudimą. Ji gali sumažinti mano galimybes iki min. ir priešingai, gali suteikti daug laisvės. Sąžinės ir etoso santykis.Individuali sąž. yra l.svarbus dalykas man, tačiau aš esu tam tikro etoso dalis ir aš jį veikiu. Bendros normos priklauso nuo kiekvieno. Negalima primesti kitų kultūrų etoso.

Skaityti daugiau...
 

Moralė ir etika

Kasdienėje kalboje sąvokos “etiška” ir “moralu” (“neetiška”, “amoralu”) dažniausiai yra vartojamos pakaitomis, nediferencijuojant; kalbame apie moralų ar etišką asmenį ar veiksmą. Kita vertus, dažnai kalbame apie etikos kodeksus, tačiau tik retkarčiais užsimename apie moralės kodeksus. Kai kas sąvokas moralu, nemoralu taiko tik seksualumo sričiai (pavyzdžiui: pornografija, obsceniškumo standartai: pornografija demoralizuoja visuomenę), o etiška, neetiška taiko aptarinėdami verslo ir profesinių bendruomenių elgesį savo narių bei savo klientūrų atžvilgiu (pavyzdžiui: verslo projektų vagystės). Taigi, pirma išsiaiškinkime, ką šios sąvokos reiškia ir koks yra judviejų ryšys.

“Etika” yra kilęs iš graikiško žodžio ethos, reiškiančio asmens įprotį, papratimą, charakterį, būdą. “Moralė” yra kilęs iš loyniško moralis, reiškiančio papročius ar manieras. Taigi, etimologiniu požiūriu, etika galioja individualaus asmens ar atskirų asmenų charakterio sričiai, o moralė – žmonių tarpusavio santykių sričiai. Tačiau filosofijoje etikos sąvoka vartojama specifinei tyrimo sričiai reikšti – tai yra moralės sričiai, kuri nagrinėja žmogaus elgesį ir žmogiškąsias vertybes.  Kaip mes turėtume elgtis ir kaip neturėtume elgtis? Kas yra gėris ir kas yra blogis? Filosofai šiuos ir panašius klausimus vadina vertybiniais (aksiologiniais) arba moralės klausimais, kuriuos skiria nuo klausimų apie tikrovę ir pažinimo klausimų. Moralė yra principų ar elgesio taisyklių, kuriomis mes vadovaujamės ir kurios priklauso visuomenės kovencijų sričiai, visuma. Moralės sričiai priklauso įsitikinimai bei nuomonės apie gerą ir blogą elgesį. Šie įsitikinimai yra išreiškiami vartojant tokias sąvokas kaip “gera”, “bloga”, “dorybinga”, “pagirtina”, “teisinga”, “ydinga”, “peiktina”, “smerktina”, ir pan. Be abejo, moralė negali būti apribota filosofiniais kontekstais. Viena vertus, moralės dalykai vaidina tam tikrą vaidmenį ir turi tam tikrą pagrindimą ir kitose su pasaulėžiūros formavimu susijusiose visuomenės gyvenimo srityse – religijoje, teisėje, ekonomikoje, politikoje ir net etiketo srityje. Antra vertus, moralė yra “socialinis reiškinys”, o etika ar moralės filosofija nagrinėja moralės prigimtį bei funkcijas. Moralės taisyklės nėra sau pakankamos ir reikalauja pagrindimo, kuris tik ir suteikia joms rekšmingumą. Ir būtent šis pagrindimas ir yra filosofinės etikos uždavinys. Kodėl mes turėtume elgtis vienaip arba kitaip? Kaip turėtume gyventi? Ko turėtume norėti? Kuo turėtume labiausiai džiaugtis? Dėl ko verta stengtis? Ir pan. Atsakymas į šiuos klausimus mums turi nušviesti priežastis, dėl kurių turėtume laikytis moralės principų ar taisyklių. Atsakyti į juos galime ir nestudijavę filosofijos, tačiau daugelis mūsų moralinių įsitikinimų nėra nei nuoseklūs, nei pakankamai aiškūs, nei gerai išplėtoti. (Programiniu požiūriu) moralės filosofija kaip tik ir siekia išplėtoti šiuos principus bei pateikti tokią žmogaus gyvenimo tikslų viziją, kuri leistų jam gyventi su tokiu aiškumu bei pasitikėjimu, su kokiu savo ilgą gyvenimą nugyveno Sokratas, ar bent jau suteikti mums tvirtesnių argumentų savo moralinius įsitikinimus pagrįsti. Tačiau iš tiesų viskas yra ne taip paprasta. Dauguma gyvenimiškų situacijų, reikalaujančių mūsų etinio apsisprendimo ar įvertinimo, yra labai nevienareikšmės. Viena vertus, tam tikromis aplinkybėmis gali kirstis keletas moralės principų (čia mes susiduriame su preferencijos problema), o, antra vertus, jie gali būti įvairiai taikomi, įvairiai traktuojami, jiems gali būti suteikiamas skirtingas pagrindimas. Taigi, kurie moralės principai yra svarbiausi ir kada jų taikymas yra pateisinamas, yra sudėtingi etikos klausimai.

Skaityti daugiau...
 
Etika
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt