www.spargalkes.lt

Filosofija

Nyčė Fridrichas ,,Zaratustro prakalba"

Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus. Čionai patyrė jis palaimą dvasios ir vienatvės ir dešimt metų jam tai nepabodo. Bet štai galop Zaratustra pajuto, kaip jo pasikeitė širdis,- ir vieną rytą jis pakilo auštant, prieš saulę atsistojo ir taip į ją prabilo:

"Tu šviesuly didysis! Kokia gi būtų tavo laimė, jei neturėtum tų, kuriems siunti tu šviesą savo!

Tu dešimt metų kildavai į aukštį ties landyne manąja: tau būt įgrisę šviest ir kelią šį keliauti, jei čia manęs nebutu buvę, erelio ir gyvates mano.

Bet mes čia laukdavom tavęs kiekvieną rytą, priimdavome tavo šviesą gausią ir siusdavom už tai palaiminimo ženklą.

Ir štai! Man išmintis manoji įkyrėjo, kaip bitei ta kuri medaus per daug pririnko,- man rankų reikia tų, kurios į žmones tiesias.

Dalyt ir dovanot norėčiau, pakol visiems išminčiams kvailystės jų patiems pasidarys juokingos, o vargšų širdis vėlei pradės pačių jų turtas džiugint.

Todėl turiu žemyn aš leistis, kaip tu kas vakarą darai, kai nueini už jūrų vandenų ir dar į požemio pasaulį šviesos savos nugabeni - tu šviesuly dosnusis!

Skaityti daugiau...
 

Religijos filosofija

Kas yra religijos filosofija? Religija kaip ją vadina F. Heileris, yra “bendravimas su giliausia bei galutine tikrove”.

Kas ši tikrovė yra savyje, galima suvokti labai įvairiai. Religija yra neperžengiama. Užtat ir jos filosofija, vaizdingu E. Brunnerio posakiu, sudaro “visos filosofijos iškilią viršūnę”. Vakarų mąstymui visados yra buvęs dievybė: “Didieji mąstytojai mielai tapatino savus aukščiausius pradmenis su dievybe” kaip galutiniu filosofavimo laimikiu. Pagal W. Weischedelį: “Filosofinė teologija yra metafizika savo esme, ir metafizika yra filosofinė teologija savo siekiu”. Kitaip sakant, religijos filosofija slypi metafizikoje ir išsiskleidžia kaip jos viršūnė.

Formali filosofijos apibrėžtis yra ne kas kita, tik filosofinis religijos svarstymas. Religijos filosofija yra nuosekli filosofavimo pasėka ir teisėtas sudedamasis filosofijos pradas: ji laikosi bendrojo filosofinio kelio ir turi savitą objektą.

Religijos filosofija, kaip sakyta, yra filosofinis religijos svarstymas. Tačiau kas gi yra religija? Ir ką reiškia religiją svarstyti filosofiškai? Tai reiškia padaryti ją filosofijos objektu. Bet štai, P. Tillichas kreipia mūsų dėmesį į tai, kad religija kaip tik nesiduodanti “būti filosofijos objektu”. Tuo būdu religijos filosofija patenkanti į labai keblią padėtį: arba ji sunaikinanti savą objektą, kurį norėtų apmąstyti, arba pati esanti šio objekto sunaikinama. Religijos filosofijai tenka sunkus uždavinys: įgalinti save pačią, įgalinti tuo ir filosofiją apskritai. Jeigu mums pasisektų pripažinti besąlyginę bei visuotinę apreiškimo reikšmę ir sykiu sukurti religijos filosofiją kaip neabejotinai tikrą filosofijos šaką, tuomet ji savaime išsilaisvintu iš minėtos aklavietės ir tuo pačiu iš teologijos grėsmės.    Jei neturėtume religijos nuovokos, iš kur žinotume, kad, sakysime, aukojimas yra religinis, o ne estetinis veiksmas, juoba, kad jis beveik visur ir visados esti apvelkamas meninio pobūdžio lytimis: giesmėmis, muzika, šokiais, eitynėmis? Religija kaip istorinė akivaizdybė savaime atsiremia į mūsų sąmonėje esančią religijos nuovoką, be kurios nebūtų galimas joks religijos pažinimas ar tyrimas, nes nebūtų galimas joks religijos pažinimas ar tyrimas, nes nebūtų suvokiama, kas gi čia pažįstama  ar tiriama. Reikia nuvokti kas yra pati religija. Nuovoka dar nėra sąvoka.

Skaityti daugiau...
 

Žmogiškojo pažinimo šaltiniai

Egzistencializmas, arba egzistencinė filosofija, yra dabarties filosofijos srovė, pagrindiniu savo rūpesčiu turinti žmogiškosios egzistencijos klausimą.Jis nuo tradicinės metafizikos skiriasi tuo, kad jam pirmiausia rūpi ne loginė būties analizė, o paties žmogaus padėtis pasaulyje ir santykis su būties pagrindu. Tuo būdu  egzistencializmas  savo pagrinde visų pirma yra žmogaus prasmės filosofija.

Pagrindinis egzistencializmo nusistatymas yra nepalyginamas žmogaus savitumas, išsiskyrimas iš visos gamtinės visumos. Jis negali savęs sutapatinti su tuo, kas pripildo jį biologine būtimi. Nors ir yra žmogus kūne, bet nėra kūnas: jei būtų tik kūnas, būtų tik gyvulys. Tai gryna negalimybė. Gyvulys yra paprastai, kai jis faktiškai yra. Juk žmogus netampa gyvuliu nė tada, kai sugyvulėja prarasdamas savo žmogiškąją vertę. Egzistencijos sąvoka žymi žmogaus individualybės nepakartojamumą. Egzistencija - tai toji sąmonės pusė, kuri sudaro žmogaus individualiosios būties branduolį, darantį jį pačiu savimi, kuriuo ąšis atskleidžia bei projektuoja save, kaip neatstovaujamą ir nepakeičiamą. Kai vadinamoji gyvybės filosofija šaukė žmogų grįžti į gamtą kaip į vietą, kurioje žmogus gali rasti paguodą ir ramybę, tai egzistencializmas randa gamtą esmiškai žmogui svetimą, negalinčią nuveikti žmogaus vienišumos. Vietoje grįžimo į gamtą egzistencializmas skelbia žmogaus grįžimą save patį. Buvimas “savimi pačiu” nėra naujas būties sluoksnis, kuris prisidėtų prie kitų būties sluoksnių,kurie apsprendžia žmogų (gyvybė, sąmonė, dvasia). Greičiau, užuot buvęs naujas būties sluoksnis, “savimi pačiu” buvimas yra tam tikras žmogaus santykis su tuo, kas jis yra patirtinėje tikrovėje. Tai “vienybės be tapatybės” santykis: nors ir jaučiasi viena su tuo, kuo yra pasaulyje, bet nesutinka būti į tai suvestas. Savo gelmėse žmogus yra daugiau negu tai, kuo reiškiasi pasaulyje: visa tai, kuo yra objektyviai, tėra kūnas, per kurį galima įeiti į pasaulį.

Skaityti daugiau...
 

Filosofijos apžvalga

Kalbėdami apie mokslo objektą, turime išsiaiškinti filosofijos ir istorijos mokslų apimtis. Bandymai apibrėžti filosofiją vienu universaliu apibrėžimu veda į priešpastatymą su pačia filosofijos esme. Pats žodis sako, kad kalbama apie išminties, žinojimo, pažinimo paieškas. Šių paieškų pabaiga yra "mokslas". Filosofiją negalime skirti kaip mokslą turintį vieningą tyrimo objektą, tačiau negalime rasti ir žmonijos gyvenimo srities, kurios vienaip ar kitaip neliestų filosofija. Realiai, kai praktiniai empyriniais teiginiais pagrįsti mokslai atsiduria ties neišsprendžiamos problemos slenksčiu, jie visuomet atsakymo ieško filosofijoje. O kartu ir pati filosofija, kaip metodas skatinantis abejoti suformuotomis paradigmomis, veda į mokslinę pažangą. Taigi, filosofija pradžioje buvusi praktinių mokslų motina, dabar ir vėl grąžina prie savęs nuo vidinų prieštarų paklydusius mokslus.

Istorija stengiasi aprėpti bet kokio proceso vystymąsi laiko atžvilgiu. Kalbėdami apie filosofijos istoriją, turime skirti objektyviąją ir subjektyviąją filosofijos istoriją. Ojektyvioji filosofijos istorija - tai užfiksuoti filosofiniai teiginiai, kurie yra orginalūs ir nekeičiami. Subjektyvioji filosofijos istorija - tai įvairių autorių, tyrinėtojų pastabos interpretacijos orginalių darbų pagrindu. Būtina ir naudinga studijuoti abi šias filosofijos puses, nes ji visuomet buvo ir bus idėjų kova, mokslas apie idėjas ir santykinę tiesą. Filosofijos istorija stengiasi supažindinti su filosofinių idėjų raida, jų periodizacija. Praktinė šio modulio nauda būtų - bandymas praplėsti studentų akiratį, kiek įmanoma įtakoti jų normatyvinių nuostatų formavimąsi, parodyti prielaidas, kurių pagrindu ir susiformavo dabartinė civilizacija.

Šis konspektas sudarytas siekiant padėti įsisavinti studentams filosofijos istorijos modulį.

Pabrėžiame, kad tai nėra idealus tekstas, kurį išmokus atmintinai, egzamine būtų galima tikėtis puikių rezultatų. Konspektas skirtas studijų procesui aktyvinti, t.y. jis naudojamas prieš paskaitas. Tai paverčia paskaitą tik papildomu žinių šaltiniu, o ne ištisiniu diktantu, kuris nėra pati racionaliausia studijų forma. Linkime sėkmės studijose.

Skaityti daugiau...
 

Platono gamtos teorija

Skaityti daugiau...
 

Aristotelio būties teorija

Aristotelis buvo Platono mokinys, ir puikiai suvokė jo teorijos prieštaravimus ir trūkumus, du didžiausi iš jų buvo :  savo teorijoje Platonas taip ir nepaaiškino ar kiekvieną empyrinį daiktą atitinka atskira idėja ar vis dėl to 1 idėja yra visų tam tikros rūšies daiktų archetipas. Antroji Platono teorijos silpnybė – jos statiškumas, nes joje įdėjų pasaulis paprasčiausiai priešpastatomas daiktų pasauliui.

Todėl Aristotelis savo būties teorija sprendė 2 būdais. Jis mėgino suteikti didesnį realumą empyrinio pasaulio daiktams ir sukurti prielaidą: racionaliai apmąstyti daikto tąsą (t. y jo atsiradimą ir išnykimą). Nagrinėjant būties klausimą savo metafizikoje Aristotelis iškart pabrėžia, kad būties nėra kategorija, o yra tai kas apibrėžiama kategorijų pagalba. Filosofijoje kategorijomis vadinama pačios bendriausios sąvokos kuriomis apibrėžiama siauresnės sąvokos, tačiau pačios jos nėra niekaip neapibrėžiamos. Su Aristotelio teigimu reiškia tai, kad jis faktiškai pripažįsta jog būties neįmanoma aprėpti jokiomis sąvokomis, todėl Aristotelio būties teorijos pagrindinė sąvoka yra ESMĖS sąvoka. Pasak Aristotelio  - esmė yra būties reprezetantas daikte, nes jis yra tai, kas daiktą daro juo pačiu, tai yra: garantuoja juo tapatumą. Būtent esmė yra mąstoma ir pažinime. Aristotelis skiria 2 esmių rūšis: vadinama pirmine esme; antrine esme.

Skaityti daugiau...
 

Platonas rusiškai

Платон (427 – 347 до н. э.) – сын афинского гражданина. По своему социальному положению происходил из афинской рабовладельческой аристократии. И конечно же был своим человеком в Сократовском кружке. В молодости был слушателем кружка сторонника учения Гераклита – Кратила, где познакомился с принципами объективной диалектики, на него также оказала влияние и тенденция Кратила к абсолютному релятивизму. В 20 лет он готовился участвовать в соревновании как автор трагедии и случайно перед театром Дионисияуслышал дискуссию, в которой участвовал Сократ. Она настолько его увлекла, что он сжег свои стихи и стал учеником Сократа. Было это примерно в то время, когда афинский флот одержал последнюю значительную победу в Перепелонской войне.

Платон разделял со всем кружком отвращение к афинской демократии. После осуждения и смерти Сократа, в период, когда демократы снова вернулись к власти, Платон отправляется к одному из старших учеников Сократа – Евклиду – в Мегару. Однако вскоре он снова возвращается в город и принимает активное участие в ее общественной жизни. После возвращения в Афины он предпринял первое путешествиюв Южную Италию и на Сицилию. Он пытается реализовать свои идеи и принял участие в политической жизни на стороне местной аристократии, возглавляемой тогда Дионом, зятем Дионисия Старшего. Дион был последователем пифагорейской философии и в своей общине представлял крайне реакционное крыло. Политическая деятельность Платона не была, успешной. Дионисий выдал его, как военного, послу Спарты. На рынке рабов его выкупили друзья и он возвращается а Афины.

Skaityti daugiau...
 

Tiesa, kaip pažinimo idealas

Jau senovėje pažinimo per tiesą problema buvo labai svarbi. Iš pradžių gnoseologija dar nebuvo atskiras mokslas. Savarankiška ji tapo sofistų, vėliau Platono ir Aristotelio filosofijoje.Apžvelgsime kelių filosofų apmąstymus, tiesos sampratą.

Vienas žymiausių sofistų Protagoras žinomas kaip pirmasis senovės graikų mąstytojas išreiškęs požiūrį, kad žmonės tikrovę pažįsta tik savo interesų ir galimybių ribose, kad pažinimas neatsiejamas nuo jų kasdieninių praktinių poreikių.

Daiktai egzistuoja tiek, kiek atskiri žmonės juos suvokia, patiria, ką nors apie juos pasako. Jeigu viskas nepaliaujamai keičiasi ir egzistuoja tik tai ką patiriame tiesiogiai, tikrovė yra tokia, kokia mums atrodo. Kad pažinimo procese žmonės savo pojūčiais ir protu tik atspindi daiktų sąvybes. Todėl, jeigu atskirų žmonių įspūdžiai apie tikrovę yra prieštaringi, prieštaringa yra ir pati tikrovė. Ją galima pažinti labai nedaug, ir nėra nieko objektyvaus, visiems žmonėms vienodai teisingo. Kadangi tikra tik tai, ką žmonės tiesiogiai jutimiškai suvokia, o tokie suvokimai dažnai esti skirtingi, netgi prieštaringi, vadinasi, gali būti vienodai teisingi du visiškai skirtingi teiginiai. Tiesa visada yra tik pavienių individų ar žmonių grupių subjektyvios nuomonės nusiteikimai bei tvirtinimai. Žmonės žino tik savo įspūdžius ir poreikius, jie žino tai, kas naudinga, o ne tai, kas teisinga. Todėl nėra tokių argumentų, kuriais galėtume įrodyti, kad vienas teiginys teisingesnis už kitą. Teisingesnis bus tik tas teiginys, kuris naudingesnis.

Skaityti daugiau...
 

Filosofijos teorija

Skaityti daugiau...
 

Platono Valstybė

Geriausias Sokrato mokinys Platonas (428/427 - 348/347 m. pr. m. e.) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Ne išimtis ir Valstybė.

Septintojoje knygoje Platonas toliau tęsia gėrio sampratą. Dar viena Sokrato figūra, Uolos alegorija, sulaukia filosofinio piligrimo. Tai pats detalizuočiausias Platono aprašytas paveikslas ir, neabejotinai, pats svarbiausias.

Mes turim įsivaizduoti tamsią uolą, kurioje įkalinti žmonės negali net galvos pasukti. Jie visa laiką stebi sienas. Dėl mažos sklindančios švieselės, jie mato pagrobėlių šešėlius. Kadangi jie visą gyvenimą praleido uoloje, kaliniai mano, kad tie šešėliai yra tikrovė, be to aidą, kurį jie girdi, taip pat laiko tikru garsu (balsais). Tada, vieną dieną, vienas iš kalinių paleidžiamas į laisvę. Uolos tikrovė yra išblaškoma ir jis išvedamas į saulės šviesą, kuri akina nepripratusias akis. Trečia alegorijos dalis pasakoja, kaip pripratęs prie šviesos ir tikrovės, kalinys grąžinamas į kalėjimą. Ten jis vėl apanka, yra išjuokamas, savo relybėje gyvenančių kalinių.

Sekančioje, dekonstruktuotoje alegorijoje, Sokratas informuoja savo nesuvokiančiam klausytojui, kad valstybės vadovas turi būti panašus į apsišvietųsį žmogų, kuris yra grąžinamas į kalėjimą, bet šį kartą savo noru, neprievarta, dėl iš to sekančios gerovės. Kai Glaukonas pradeda prieštaraut, Sokratas jį nuramina, aiškindamas, jog ši kelionė yra tik visų luomų pažinimas, kuris būtinas norint gerai ir visapusiškai vadovauti valstybei.

Po to seka išminties paieška, kuri iškels žmones iš tamsos į šviesą. Būtent mokslai turėtų užpildyti vadovų išmintį. Po to, kai gimnastika ir dailieji menai buvo atmesti, kaip nereikalingi (beje II dalį jie buvo plačiai išanalizuoti), Sokratas analizuoja aritmetiką, geometriją, sielos vientisumą, aptaria ir priima kaip pačius reikalingiausius. Kiekvienas iš šių mokslų turi dvigubą prigimtį: abstrakčią ir tikrąją, bet Sokratui jų negana. Tada jis pasiūlo astronomiją ir muziką, bet šiuos mokslus reikia mokinti ne tokius, kokie jie yra dabar, bet išplėsti ir surastį tikrąjį kelią į tiesą. Galiausiai Sokratas prieina prie dialektikos – išskirtino, paskutinio ir pačio sunkiausio bei kruopščiausio mokslo.

Skaityti daugiau...
 

Fridrichas Nyčė

Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VII a. pr. Kr. pradžioje. Senovės graikai padarė nepaprastai didelę įtaką visai Vakarų civilizacijai ir mūsų pasaulio sampratai. Jie laisvai samprotavo apie pasaulį, ir šių svarstymų nevaržė jokios religinės dogmos. Jų pačių religija, ta gausybė žmogaus pavidalo dievų, nedaug tebuvo susijusi su šitomis spekuliacijomis apie Visatą. Graikai sukūrė didžią literatūrą, jiems priklauso garsiosios Aishilo, Sofoklio, Euripido tragedijos.

Fridrichas Nyčė gyveno antrojoje XIX a. pusėje. Tuo laikotarpiu neregėtai iškilo ir sustiprėjo Vokietijos valstybė. Vokiečiai ypač didžiavosi savo universitetų kultūrine pažanga. Nyčė labai kritiškai vertino šią “kultūrą”. Jo įsitikinimu, tiek daug laimėjusi Vokietija neteko svarbiausio dalyko. Šalis prarado sielą, žmones užvaldė pasitenkinimas savimi, sukūrusi materialinę gerovę Vokietija užmiršo dvasią. Kultūra smuko. Nyčė laikė save pranašu, jautė turįs misiją - pažadinti savo kartą, atverti jai akis ir parodyti, kokioms netikroms vertybėms ji tarnauja.

Nyčė manė, kad jo laikų kultūros nuosmūkį sąlygojo destruktyvių, gyvenimą griaunančių jėgų pergalė: patologija sunaikino sveikuosius pradus, moteriškumas įveikė vyriškumą. Pirmojoje jo knygoje pateikiama nepaprastai originali graikų tragedijos analizė. Kalbama apie apoloniškosios ir dionisiškosios kultūros santykį.

Šiame veikale F. Nyčė kaip niekur kitur į pirmą vietą iškėlė meną, laikydamas jį svarbiausia žmogaus metafizine veikla. Tai reikštų, kad “pasaulio egzistavimas gali būti pateisinamas tik kaip estetinis fenomenas”. Šį požiūrį jis įvardijo “artistinės metafizikos” terminu, kuris yra tiesiogiai susijęs A. Šopenhauerio filosofijos įtaka. Ta įtaka buvo tokia stipri, kad Nyčė į “Tragedijos gimimą” nė kiek nekeisdamas įtraukė jo valios metafizikos ir meno ( ypač muzikos ) sampratas ( A. Mickevičiaus cit. ).

Skaityti daugiau...
 

Saviorganizacija ir sinergetika

Universaliu metodologiniu ir teoriniu modeliu, apibendrinančiu tiek staigius, netikėtus pakitimus ir kataklizmus gamtoje, tiek socialines katastrofas bei lemiamus asmenybės gyvenimo vingius, tampa sinergetika – pastaraisiais dešimtmečiais besiformuojantis tarpdisciplininis mokymas, apibūdinantis dinaminius ir progresuojančius holografinės pasaulėvokos aspektus.

Sinergetikos terminas, vokiečių fiziko G. Chakeno pradėta moksliniuose darbuose vartoti 70 m.m., apibūdina tarpdisciplininę mokslinių tyrimų kryptį, orientuotą į universalių saviorganizacijos procesų įvairiausios prigimties sistemose pažinimą. Sinergetikos objektas – saviorganizacija – suprantama kaip tvarkingų, organizuotų erdvinių ir laikinių struktūrų sudėtingose, nelinijiniu būdu besivystančiose sistemose atsiradimo procesas.  Pažymėtina, kad tai susiję ne tik su reiškinių kilme: saviorganizaciją matome sistemose, atsidūrusiose nestabilioje padėtyje, vadinamoje bifurkacijos (susidvejinimo) tašku.

Nestabilumo būklėje sistemos raida virsta neapibrėžtu, neapskaičiuojamu procesu, kur nereikšmingi, atsitiktiniai nukrypimai gali radikaliai paveikti tolesnį sistemos likimą. Taip iš nestabilaus, chaotiško būvio saviorganizacijos sistemoje formuojasi nauja stabili struktūra – tvarka.

Šie esminiai sinergetikos mokymo komponentai suponuoja kokybiškai naujo, netradicinio pasaulėvaizdžio įžvalgą, jo suvokimą kaip sudėtingai organizuoto ir atviro (t.y. tampančio, o ne tapusio), nepaliaujamai atsirandančio, o ne besirandančio, t.y. pasaulio, kuris evoliucionuoja pagal nelinijinius dėsningumus, numanančius aibę netikėtų lūžių, krizių ir šuolių, susijusių su tolesniu šio pasaulio plėtros krypčių išsirinkimu. Reikšminga, kad, teikdama novatorišką pasaulio įžvalgos būdą, sinergetika tuo pat metu atgaivina ir remiasi tūkstantmečių idėjomis, Rytų ir Vakarų mąstysenos ir pasaulėjautos ypatumais.

Skaityti daugiau...
 

Holbacho ateistinė filosofija

Religiją ir ateizmą konceptualiai įprasmina filosofija, o žmonių sąmonėje įsitvirtina per pasaulėžiūrą - religinę ar mokslinę. Pasitelkę gamtos mokslus, ateizmas įrodinėja religijos kaip pasaulio pažinimo instrumento nepatikimumą. Išsivystę visuomenės mokslai leidžia parodyti religijos visuomeninio vaidmens prieštaringumą bei ribotumą.Jei ateizmą suprasime tik kaip argumentuotą religijos kritiką, tai religijai išnykus, jis taps nebereikalingas. Tačiau mokslinio ir kultūrinio religijos pažinimo poreikis išliks, nes jis toks pat amžinas, kaip smalsus, tyrinėjantis žmogaus protas.

Ateizmą galima palyginti su ledkalniu.Jo antvandeninė dalis - tai religijė kritika, jos formos, būdai, argumentai, vertybės, pateikiamos kaip priešingos religijai. Povandeninė masė - tai istoriškai sąlygota mokslo pažangos, filosofijos ir bendrosios kultūros raidos, kurioje nors epochoje visuma.

Visuomenėje įsigalėjusi nuomonė, kad netikėti esant dievą reiškia būti ateistu. Tokia pažiūra neteisinga : norint tapti ateistu, nepakanka neigti atgamtišką būtį.

Dievo ar absoliuto samprata filosofijos istorijoje buvo rutuliojama ne tik atvirai, bet ir potencialiai, kai autorius iš savo filosofijos ateistinių išvadų nedaro, bet jos tiesiogiai peršasi.

Antikos filosofija yra graikų mitologijos ir Artimųjų rytų mokslinės iki filosofinės minties vaisius.

Skaityti daugiau...
 

Platono idėjų pasaulis

Platonas - Antikos garsusis filosofas, vienas iš didžiųjų Vakarų filosofijos pradininkų. Jis gimė 428 /427 m. pr. e. , o mirė 348 / 347 m. pr. e. Platonas sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui. Kaip Platonas suprato filosofiją, jos esmę ir prasmę? Savo knygoje (veikale) “Puota” Dialogo pokalbyje tarp Diotimos ir Sokrato jis duoda atsakymąus į šiuos klausimus.

“Diotima": Kai gimė Afroditė, dievai susiriko į puotą. Tarp jų buvo Metiolės sūnus Poras. Vos jiems pavalgius, o valgio buvo į valias, atėjo prašyti išmaldos Penija ir atsistojo prie durų. Poras apsvaigės nuo nektaro vyno tada dar nebuvo, - išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. Penija, būdama labai neturtinga, sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. Ji atsigulė šalia jo ir pradėjo Erotą. Štai kodėl Erotas pasifarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės gimimo iškilmėse, be to, jis iš prigimties myli kas gražu, o Afroditė graži.Tai, kad Erotas yra Penijos ir Poro sūnus, nulėmė jo visą likimą: jis visados neturtingas ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus , kokiu jį įprasta laikyti. Priešingai, jis šiurkštus, nevalyvas, basas, be prieglaudos, guli visada ant žemės, be patalo, miega prie durų, pakelėse, neturi pastogės, ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos. Antra vertus, iš tėvo jis gavo palinkimą į visą , kas gražu ir gera, jis drąsus , narsus, atkaklus, puikus medžiotojas, rezgąs kokias nors pinkles, visą savo gyvenimą filosofuoja, labai mėgsta apsvarstymą ir įkvepia jį kitiems, geras žmogus, kerėtojas ir sofistas. ( Sofistais  vadinosi Atėnuose gyvenę filosofai, kurie savo išmintį ir patyrimus pardavinėdavo klientams, mokydami ne dorovės,o kaip geriau prisitaikyti visuomenėje ).

Skaityti daugiau...
 

Didieji filosofai

Platonas ( 428/427 - 348/347  pr. Kr. ) Atėnų filosofas ir matematikas, vienas iš giliausių ir įtakingiausių vakarų pasaulio mintytojų. Gimė iš kilmingos šeimos ( tėvas Aristonas kildinosi per karalių Kodrą iš Poseidono, motina Periktionė - iš Solono ); kuri plačiai reiškėsi Atėnų politiniame gyvenime.

Platonas jaunystėje rašė lyrika bei dramas ir galvojo, pagal šeimos tradiciją, mestis į politiką, tačiau įsiliepsnojusios partijų kovos ir ypač Sokrato teismas netruko atidengti politinės veiklos neskrupulingumą.

Giliai sukrėsto Plantono mintys nukrypo link teorinių samprotavimų apie tokią politinę santvarką, kuri interesų pusiausvyra sujungtų su individo gerove, ir čia pamažėle subrendo įsitikinimas, kad, žmonija tik tada išsivaduos iš vargų, kai tkri išminčiai ras kelią į politinį autoritetą arba galingi politikai pamils išmintį.

Persimetimui iš karjeros planų į teorines vizijas ankstyvą impulsą suteikė pats Sokratas, kurio aštri kritika atvėrė politikų teorinį nepasiruošimą ir pirmą kartą iškėlė reikalą visuomeninę veiklą pagrįsti tikru, t.y. mokslišku pažinimu. Bet ir kitos Sokrato mintys liko išeities taškas Platono filosofavimui.

Periklis ( gr. Perikles tuoj po 500 - 429 pr. Kr. ) Atėnų politikas, iš motinos pusės kilęs iš senos Alkmeodinų giminės. Kilme ir būdu aristokratas, būdamas Kimono priešas, tapo radikaliu demokratu.

Drauge su Efialtu 462 per liaudies susirinkimą pravedė nutarimus, susiaurinusius aristokratų galią. Periklis tapo vieninteliu demokratų vadu. Užsienio politikoje Periklis siekė įkurti Atėnų imperiją. Vykdant šią politiką jam teko kariauti su konkuruojančia Sparta ir persais. 457 jis nugalėjo Spartos sąjungininkus, atėmė iš Eginos laivyną ir privertė mokėti duoklę; iš Korinto atėmė kontroliuojantį įplaukimą į Korinto įlanką Naupakto uostą.

Skaityti daugiau...
 

Filosofinių teorijų tikslas

Mūsų laikų uždavinys – nustatyti, kokie yra dabarties žmogaus teorijų tikslai ir kokios pagrindinės problemos, ir atsižvelgiant į tai ieškoti juos atitinkančių sąvokų ir tyrimo metodų. Kitaip sakant, tiek probleminė situacija, tiek jos išraiška – filosofinė himanizmo teorija, - keičiantis žmogaus situacijai pasaulyje, turi būti apibrėžtos iš naujo.

Tikslo problema atsiranda tada, kai interesai (poreikiai) susiduria su istorinėmis realybės pasipriešinimu, t.y., kai visuomeninės istorinės veiklos rezultatai ir tikslai išsiskiria.

Filososfinių teorijų tikslas visų pirma – pažintis.

Koks dabarties filosofinių teorijų tikslas? Mes pamėginkime nagrinėti socialinės filosofijos problemas, susiklosčiusias dvidešimtojo amžiaus pabaigos mokslo ir žmogaus situacijos kontekste.

Žmogaus problema ir pasaulio problema dvidešimtojo amžiaus pabaigoje – tai jau ne aristtoteliškoji problema.

Dabartiniu metu ši problema reikalauja pereiti prie besivystančių istorinių sąveikų tarp žmogaus idėjų pasaulio ir visuomenės bei gamtos (aplinkos) pasaulio.

Taigi, filosofinės koncepcijos turinys kur kas pagrįsčiau gali būti identifikuojamas ne pagal objektą, kurį jis tyrinėja, bet pagal tas problemas, kurios keliamos to objekto atžvilgiu.

Skaityti daugiau...
 

Viduramžių filosofija ir etika

Skaityti daugiau...
 

Asmenybės samprata

Menas valdyti žmones visuomet yra gyvybiškai svarbus vadovams bet kurioje veiklos srityje. Praeityje, kai buvo darbo jėgos perteklius ir mažas nusiskundimų skaičius, vadovas galėdavo “laikyti po padu” daugiau darbininkų ir atleisti nepatikusius. Šiais laikais prityrę specialistai tapo retenybė. Be to, labai padaugėjo skundų bei reikalavimų, kuriems tenkinti firmos išleidžia daugiau pinigų, nei kitiems veiklos objektams. Dėl visų šių faktorių valdymo menas yra vienas pagrindinių momentų vertinant firmos konkurentabilumą ir vadovybės darbo efektyvumą.

Nors žmogus yra sudėtingesnis ir mįslingesnis už bet kurį gamybinį procesą, teorinis supratimas apie jį labai menkas. Žmogaus atsakomųjų reakcijų gama žymiai platesnė nei įrengimų. Vienodi mechanizmai vienodomis sąlygomis vienodai reaguoja į konkrečius poveikius, tačiau nėra dviejų  žmonių, kurie, atsidūrę  vienodose sąlygose, elgtųsi vienodai ( nors jų patirtis ir būtų identiška).

Be to, žmogus reaguoja į tokius faktorius, kurie mums nežinomi, todėl jo negalima tiksliai apibūdinti. Lengva patikrinti, kaip dirba mašina, žmogus gi gali nusišypsoti, nors viduje tiesiog “verda” iš pykčio.

Skaityti daugiau...
 

Apie ypatingą apvaizdą ir būsimąjį gyvenimą

Kas tai suma žinių, žmonijos įgytų nuo pat jos atsiradimo? Arba tai dvasinis, mus gaubiantis elementas, kuriuo kvėpuojame kaip deguonimi? Arba tai vaizdingas posakis, metafora teigiati mintį, jog žmogus evoliucionuoja vis didesnį dvasingumą? Pripažinsiu, kad tai nėra aišku.

Klasikiniai atkirčiai, kad Dievo nėra mus visus veikia skirtingai. Tobula būtybė negali sukurti netobulo pasaulio. Tobulai gera Būtybė negali sukurti būtybių, kurių daugelis, kaip jinai iš anksto žino, bus skirtos nuodėmei, kančioms ir blogiui. Dieviškasis numatymas suderinamas su žmogiškąja laisve. Jei Dievas iš anksto mane numato, tai aš nesu laisva, vadinasi aš neteistina jokio teismo, nors tai būtų ir dieviškasis. Jei aš esu laisva ir nuodėminga, tai suteikia Dievui amžiną skausmą atsisakydama jo meilės; o Dievas, kenčiąs stoka, negali būti Dievas, kadangi absoliuti pilnatvė yra vienas dievybės atributų. Vadinasi Dievui vis tiek, kad mes nelaimingi čia, žemėje, ir gal pasmerkti aname pasaulyje.

Bet tam iškyla prieštaravimas, jis vis dėl to atsiuntė savo sūnų mums išganyti, tai reiškia, kad ne vis tiek.

Argumentai,įrodinėjantys Dievo buvimą yra labai stiprūs. Galima atsekti nuo žmogaus iki amebos, nuo amebos iki cheminių kitimų vandenyno gelmėse: galima žemę kildinti iš ūko. O iš kur imasi tas ūkas? Ir kas pirmoji Priežastis, jei ne amžina ir kurianti Būtybė?

Skaityti daugiau...
 

Filosofijos antika - naujieji laikai

Skaityti daugiau...
 

Plati filosofijos špera

Skaityti daugiau...
 

Erich Fromm ,,Meilės menas"

Skaityti daugiau...
 

Filosofijos tradicija ir kūryba

Kūryba - tai įvairiausia żmonių kultūrinė veikla. Pastaruoju metu vis labiau įsitikinama kūrybiškumo svarba moksliniame pażinime bei technikoje. Stokojant kūrybiškumo, negali būti vaisinga nei politinė, nei ekonominė veikla, žmonės negali doroviškai samonėti tobulinti savo tarpusavio santykius.

Kūrybinei veiklai yra būdinga laisvė  nuo išorinės (gamtinės ar socialinės) būtinybės. Kūryba kyla ne iš išorinės, o iš subjektyviosios paties kūrėjo būtinybės. Dėl to kūryba visada pasiżymi savaimingumu, spontaniškumu, jos rezultatuose atsispindi kūrėjo individualybė, jo subjektyvumas.

Kūrybiškumu pasiżymi ir tokia savita dvasinės żmonių kultūros sritis, kaip filosofija. Filosofija yra savitas kultūros reiškinys, tai tam tikra, savita pażinimo rūšis.

Viena iš seniausių żmonų kultūros sričių, filosofija, buvo kuriama ir vystoma tūkstantmečiais. Vis dėl to tiksliai paaiškinti, kas yra filosofija, turint galvoje jos istorinės raidos sudėtingumą bei prieštaringumą, ir šiandien nėra paprasta. Visais laikais pavieniai mąstytojai ir ištisos jų mokyklos svarbiausiomis laikė skirtingas problemas, ne vienodai jas sprendė, vadovavosi skirtingais metodais. Skirtingai jie suprato ir pačią filosofiją, jos objektą, specifiką visuomeninę paskirtį. Skirtingų nuomonių šiais klausimais laikosi ir šiuolaikiniai mąstytojai. Toks nuomonių nevienodumas nėra mąstytojų savivalės rezultatas. Tą nevienodumą nulemia mąstytojo individualybę, istorinę bei kultūrinę jo gyvenimo aplinka. Tačiau tai dażnai nulemia ir filosofijos objekto savitumas.

Skaityti daugiau...
 

Aristotelis ,,Apie sielą"

Aristotelio - įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo traktate "Apie sielą" . Tai vienas iš jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui.

Prieš išdėstant Aristotelio teiginius apie sielą, vertėtų prisiminti jo pirmtakų pažiūras. Skaitydami Viduramžių filosofo Tertuliano traktatą "Apie sielą" , randame tokius žodžius: "Juk ir mokymas apie sielą atsirado iš filosofinių mokslų tų žmonių, kurie maišo vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti - formą, treti - ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur, priklausomai nuo to, ar remiasi Platono garsu, ar Zenono tvirtybe, ar Aristotelio įrodymų jėga,  ar Epikūro bukumu, ar Heraklito liūdesiu, ar Empedoklio beprotyste". Tertuliano manymu, kadangi gyvybę mes pripažįstame nuo pradėjimo akimirkos, tad ir siela turinti atsirasti nuo pradėjimo akimirkos. Sigeras Brabantietis (Vakarų Europos filosofas, gyvenęs Viduramžiais) sako: "Sielą reikia suprasti kaip natūralaus kūno, potencialaus gyventi, veiksmą ir formą arba išbaigtumą. Aišku, jog vieninga būtis atsiranda iš sielos ir kūno be ko nors trečio, kas būtų tos vienybės priežastis". Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmą vietą tarp materialių daiktų užima siela, ir ji , būdama susieta su nematerialiais daiktais, yra tarpinė grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų.

Skaityti daugiau...
 

Tiesos jėga prieš prievartą

Dvidešimtas amžius įėjo į istorija ne kaip kruvinų revoliucijų, niokojančių karų, gyvybės naikinimo tobulos industrijos, o kaip neprievartinių pergalių prieš prievartą amžius. Jėgos, slypinčios aktyvioje neprievartoje, suvokimas, gebėjimas ją apgalvotai,  panaudoti, sprendžiant socialinius ir politinius konfliktus. Žengiant galbūt jau XX a. paskutinius žingsnius, labai svarbu nesustoti, negrįžti atgal, suprasti ir įtikinti kitus, kad neprievarta yra vienintelė alternatyva prievartai. Prievarta kaip sąvoka spec. literatūroje vartojama plačiąja prasme.

Ja pažymime visą tai, kas slopina žmogaus fizinių ir dvasinių galių vystymasis; išskiriamos jos įvairios formos: fizinė, struktūrinė, psichologinė ir t.t.  Istorijos eigoje tradiciniu atsakymu į prievartą  buvo ir tebėra kontroprievarta. XX a. vis dažniau į prievartą atsakoma aktyvia neprievarta. Jos istorija siekia tūkstantmečius, tačiau tik XX a. po taikių Gandžio pergalių Indijos tautų kovoje dėl nepriklausomybės ji tapo pripažinta įvairių politinių konfliktų sprendimo priemone.

Norėčiau pakalbėti apie teisingumą, nes manau kad teisingumas yra glaudžiai susiejąs su tiesa.

Žinome, kad moralės subjektas yra žmogus – asmuo. Kaip būtis, jis sugeba suprasti ir objektyviai pažinti gėrį, turėdamas laisvai apsispręsti ir tvarkyti gyvenimą savo nuožiūrą. Būtent čia praverčia tam tikri vidiniai sugebėjimai kaip protingumas, santūrumas ir drąsa. O be šių dorybių, yra dar viena, jau nuo pat Vakarų kultūros aušros labiausiai stebindavo žmones ir filosofus: teisingumas. Atydžiau pažvelgus, teisingumas pasireiškia trim budais. Priklausomai į kuriuos santykius kreipsime dėmesį, tada pats teisingumas atrodys kitaip. Lengviausiai yra suprantamas mainų teisingumas, apimantis santykius tarp atskirų žmonių.

Skaityti daugiau...
 

Žmogus kaip vertybė Ėricho Fromo filosofijoje

Ė. Fromas gimė 1900 m. Frankfurte prie Maino vyro pirklio šeimoje. Vaikystės metai prabėgo religingoje aplinkoje, šeimoje dažnai buvo skaitomas Senasis Testamentas. Ė. Fromą ypač žavėjo biblinių pranašų knygose aprašyta pasaulinės taikos ir harmonijos vizija . 1926 m. Ė. Fromas nutraukė ryšius su judaizmu , nes buvo nusistatęs prieš bet kokį išankstinį žmonijos susiskirstymą , netgi religiniu pagrindu .

Baigęs mokslus Heidelbergo ir Miuncheno universitetuose ir turėdamas kišenėje psichologo diplomą , jis pradėjo psichoanalitiko praktiką , nors dalį laiko skyrė ir teorinėms studijoms . Frankfurto Socialinių tyrimų institute Ė. Fromas intensyviai studijavo ir pradėjo kritiškai vertinti Z.Froido psichoanalitinės teorijos teiginius.

Pirmoji stambi Ė. Fromo studija " Kristaus dogma " , kai 1933 m. Vokietijoje valdžią užgrobė nacistai , jis išvyko į Šveicariją , o po metų persikėlė gyventi į JAV . Čia Ė. Fromas dėstė daugelyje universitetų bei koledžų , bendradarbiavo su žymiais neofroidizmo atstovais K. Morni ir H.S. Salivenu . 1941 m. išėjo garsioji jo knyga " Bėgimas nuo laisvės ", kuri pelnė jam tarptautinį pripažinimą . Nuo 1951 metų beveik dešimtmetį Ė.Fromas dirbo Meksikos Nacionaliniame universitete, nors dažnai skaitydavo paskaitas ir įvairiuose Amerikos universitetuose. Norėdamas atsidėti vien kūrybai 1974 m. Ė. Fromas sugrįžo su jo knyga apie Z. Froidą.

Skaityti daugiau...
 

Platono vieta Antikos filosofijoje

Platonas (428/427 - 348/347 pr. k.) padarė didžiulę įtaką visai Vakarų filosofijos raidai. Taip pat Platonas laikomas idealistinės filosofijos pradininku, sukūrusiu objektyviojo idealizmo sistemą. Šios filosofijos atsiradimą lėmė ankstesnė vergovinė Graikijos filosofija, prieštaravimai tarp atskirų koncepcijų ir ta aplinka, kurioje gyveno Platonas. Tuo metu klestėjo nevaržoma demokratija,sudariusi visas sąlygas pasireikšti kūrėjams. Tačiau tam tikri visuomenės sluoksniai nesaikingai naudojosi laisve, o tai išryškino vergovinės santvarkos trūkumus. Ypač tiek politiškai, tiek morališkai, tiek ekonomiškai Atėnus smukdė Peloponeso karas ir jo sukeltos pasekmės Platonas matydamas krašto negandas priėjo išvados, kad viską reikia tvarkyti moksliškai. Jis nusprendė atskleisti būties esmę, išanalizuoti žmonių gyvenimą ir parodyti, kokia turėtų būti valstybė.

Jo filosofinė sistema visais laikais buvo vertinama labai nevienareikšmiškai, nes tai labai sudėtinga, neišbaigta ir negriežta jo pažiūrių sistema. Ji kupina paslapčių ,neaiškumų,netgi legendų, o būtent tai ją daro įdomią bei patrauklią. Savo filosofijoj Platonas rėmėsi ankstesniais graikų mąstytojais. Jis domėjosi Heraklito, Anaksagoro pažiūromis, bet didžiausią įtaką jam padarė Sokratas.  Platonas, panašiai kaip ir jo mokytojas, galvojo, jog žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Taip pat jis viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet sieja ją su daugelių kitų ir analizuoja įvairiais aspektais.Toks būdas dažnai verčia filosifą vis iš naujo sugrįžti prie klausimo, kuris jau buvo nagrinėtas kituose veikaluose.

Skaityti daugiau...
 

Filosofijos špera

Skaityti daugiau...
 

Aurelijus Augustinas ,,Pokalbiai su savimi"

Rašyti apie Augustiną ir jo kūrinius visuomet labai sunku, nes apie tai jis pats yra daug ir iškalbingai pasakojęs savo veikaluose, ypač "Išpažinimuose" ir "Pataisymuose". Sunku ir dėl to, kad veik neįmanoma prilygti Augustino raštų įtaigai, dėstomos minties aiškumui bei kalbos grožiui. Tačiau sunkiausia tai, kad, pradėjus kalbėti apie Augustiną, neišvengiamai tenka paliesti labai daug dalykų. Jis pats drąsiai imdavosi vis naujų klausimų, keitėsi, brendo ir augo nepaprastai greitai. Augustinas ieškojo ir rado, beldėsi, ir jam buvo atidaryta. Sąžininga šio giliai į save pasinėrusio žmogaus svarstymų kelionė paliko daugybę ženklų - kūrinių, labai įvairių ir skirtingų. Atrodytų, kas bendra tarp pirmųjų Kasiciake (/Cassiciacum/) parašytų kartais paviršutiniškų, nesklandžių, dirbtinokų filosofinių dialogų "Prieš akademikus", "Apie palaimingą gyvenimą", "Apie tvarką" ar "Pokalbiai su savimi" ir tokių Hipone (/Hippo/) pražydusių mąstymo šedevrų, kaip "Išpažinimai", "Apie Trejybę", "Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimai" ar "Dievo valstybė"?

Lyg ir nieko. Išskyrus Augustiną kiaurai užvaldžiusį troškimą, tikrą visa įveikiančią filosofo aistrą pažinti save ir Dievą.

386 m. rugsėjo mėnesį trisdešimt dvejų metų Augustinas iš vakarinės Imperijos pusės sostinės Milano persikelia į mažytį kaimelį Alpių priekalnėse Kasiciaką. Čia savo vila jam leido naudotis kolega retorikos profesorius Verekundas. Įspūdingo gamtovaizdžio apglėbtoje viloje kartu su Augustinu apsigyvena jo motina Monika, vyresnysis brolis Navigijus, sūnus Adeodatas, du pusbroliai, du privatūs mokiniai ir didžiausias jo viso gyvenimo draugas Alypijus.

Skaityti daugiau...
 

Filosofų mintys apie laisvę ir atsakomybę

Laisvė tokia žmogaus galia , kurią jis vykdo kaip savo paties valią savo atsakomybe.

Laisvė visada susijusi su atsakomybe, jos viena be kitos neegzistuoja.Laisvei svarbu tai, ką žmogus daro, t. y. veiksmo tikslas ir realizavimo būdas. Šiame referate pateiksiu kai kurių filosofų ir etikų mintis apie žmogaus laisvės ir atsakomybės sąryšį. Įvairiose srityse skirtinga ir laisvė, ir atsakomybė: vienur laisvė didesnė , kitur – mažesnė. Be to laisvė priklauso nuo asmenybės , nuo žmogaus sugebėjimų.Kuo žmogus laisvesnis, tuo jis labiau atsakingesnis.Žmogaus laisvę sąlygoja daugelis veiksnių: visuomenė , kurioje žmogus gyvena, t.y.valstybė, jo paties charakteris, valia ir t. t. Laisvė – tai sugebėjimas valdyti save ir gamtą.Žmogus, žinodamas gamtos dėsnius, gali jais naudotis savo sumanymams įvykdyti. Taigi šiame referate bandysiu apie tai pakalbėti.

Tik žmogus yra laisvas,nes tik jis egzistuoja pats save apspręsdamas.Apsisprendimo galimybė,kuri yra pats laisvės branduolys yra dvasios dalykas.Pagrindas,kuris įgalina žmogų iš gamtos išsiveržti į dvasinę tikrovę,ir yra ne kas kita kaip laisvė.

Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Tai galima teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė.

Kanto žodžiais,laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima.Trumpiau tariant,ne laisvi gimstame,o privalome laisvi tapti.Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save sukurti.

Skaityti daugiau...
 

Talis Miletietis

Talis Miletietis buvo antikinės ir kartu Europos filosofijos ir mokslo pradininkas, vienas iš Mileto mokyklos įkūrėjų. Mileto mokykla buvo pati pirmoji graikų filosofijos mokykla. Talis dalyvavo Mileto politinėje ir ūkinėje veikloje, daug keliavo, buvo susipažinęs Egipto, Babilonijos, Finikijos mokslu, ypač matematika ir astronomija.

Remdamasis šešėliu išmatavo piramidžių aukštį. Talis pirmasis mėgino paaiškinti gamtą ne mitologiškai, bet remdamasis ja pačia. Jis teigė, kad visa tikrovės įvairovė turi vieną pradą – vandenį, todėl visa, kas egzistuoja, yra tarp savęs susiję. Talis filosofiškai aiškino, kad pasaulio reiškiniai nėra atsitiktiniai, kad pasaulis ne chaotiškas, o dėsningas.

Beveik visi senovės graikų filosofai kruopščiai darbavosi matematikoje, ypač geometrijoje. Proklas nurodo, jog Talis Miletietis atskleidė arba įrodė, kad skersmuo dalija skritulį pusiau, kad kampas, įbrėžtas į pusapskritimį, yra status, kad kryžminiai kampai lygūs, kad lygiašonio trikampio kampai prie pagrindo lygūs ir kt. Šiuos teiginius iš dalies jau buvo atskleidę babiloniečiai ir egiptiečiai. Tačiau babiloniečių ir egiptiečių geometrija buvo daugiausia praktinio ir taikomojo pobūdžio, o graikų geometrija siekė įrodyti, kad geometriniai teiginiai teisingi ne tik atskiru, atsitiktiniu, bet ir kiekvienu atveju. Taikydami bendro pobūdžio įrodymus, pamažu eidami nuo vienos tiesos prie kitos, graikų matematikai sukūrė geometrijos mokslą. Griežta logine kryptimi geometriją pirmieji pasuko Jonijos mokyklos geometrai. Šią mokyklą įkūrė Talis.

Skaityti daugiau...
 

Volterio autobiografija

Francois Marie Arouet (slapyvardis, kuriuo jis pasirašinėjo - Voltaire - Volteras) gimė 1694 metų lapkričio 21 dieną Paryžiuje. Voltero stilius, protas, intelektas ir aštrus protas teisingumui padarė jį vienu iš garsiausių Prancūzijos rašytojų ir filosofų.

Jaunas Francois Marie gavo puikų išsilavinimą Jėzuitų mokykloje. Jis baigė mokyklą 16 ir greitai susidraugavo su grupele rafinuotų Paryžiaus aristokratų.  Paryžiaus visuomenei jis patiko dėl savo proto, humoro ir nuostabaus sugebėjimo rašyti poeziją. 1717 metais jis buvo suimtas ir įkalintas Bastilijoje už tai, kad parašė keletą satyriškų eilėraščių, išjuokiančių prancūzų vyriausybę.  Per 11 mėnesių kalėjime jis parašė savo pirmą svarbią dramą - "Oedipe", kuri susilaukė ypatingos sėkmės 1718 metais. Kaip tik tada jis ir pasirinko sau slapyvardį - Volteras.

Po to, kai 1726 metais Volteras įžeidė galingą didiką, jam buvo suteikta teisė pasirinkti: kalėjimas arba tremtis. Rašytojas pasirinko tremtį ir nuo 1726 iki 1729 gyveno Anglijoje. Ten Volterą patraukė Džono Loko filosofija ir didžio mokslininko Sero Izaoko Niutono idėjos.  Sugrįžęs iš Anglijos, jis parašė knygą girdamas anglų tradicijas ir institucijas. Daugelis pagalvojo, kad knyga parašyta norint iškritikuoti prancūzų vyriausybę ir Volteras vėl buvo priverstas pradingti iš Paryžiaus.

Skaityti daugiau...
 

Filosofijos pagrindai

Pradėdami svarstyti filosofijos specifiką, negalime išvengti jos statuso klausimo: ar filosofija - tai mokslas, ideologija, pasaulėžiūra, ar kokia kita visuomeninės sąmonės forma. Mūsų laikais, kai visuomenės gyvenime visose srityse viešpatauja mokslas, svarbiausias tampa filosofijos moksliškumo klausimas.

Tuomet kyla klausimas, ką laikyti mokslu? Sakykime, ar botanika yra mokslas, ar paprasta taksonomija, t.y. empirinių faktų norminis aprašymas? Atsakyti į tai ne taip lengva. Žymiai sunkiau filosofijos atveju. Taigi toliau teks apsvarstyti filosofijos ir mokslo santykį.

Galbūt filosofija yra pasaulėžiūra, t.y. socialinių grupių ir klasių mąstymo stilius, apibūdinantis jų gyvenimo ir veiklos būdą? Jeigu pasaulėžiūra politizuota, tai ji yra ideologija. Kyla natūralus klausimas: ar filosofija yra ideologija? Pasaulėžiūra gali būti ne tik asmeninė arba politinė, bet ir religinė. Religijos pagrindinis klausimas – žmogaus ir Dievo tarpusavio santykiai. Taigi būtina aiškinti taip pat filosofijos ir religijos santykį. Filosofija egzistuoja tam tikroje kultūroje ir negali nuo jos nepriklausyti. Tuomet kyla naujas klausimas apie filosofijos vietą visuomenės kultūroje. Aristotelis (384-322 pr. Kr.) traktavo filosofiją kaip metafiziką, t.y. kaip mokymą apie būties ir pažinimo pradmenis, nors ir nevartojo šio termino, pasirodžiusio tik 1 amžiuje pr. Kr. I. Kantas (1724 - 1804) modifikavo problemą keldamas klausimą, ar gali metafizika būti mokslinė. Taigi tampa aktualus klausimas apie filosofijos kaip metafizikos santykį su mokslu. Šitaip, nors ir ne visai išsamiai, išryškėjo klausimai, charakterizuojantys filosofijos specifiką.

Skaityti daugiau...
 

Filosofijos santrauka

Skaityti daugiau...
 

Stabų saulėlydis ,,Gotzen - Dammerung"

Niaurioje ir nepaprastai atsakingoje situacijoje išsaugoti linksmybę - ne toks jau menkas dalykas: ir vis dėlto, ar reikia ko nors labiau už linksmybę? Niekas negali pavykti, jei stokojama išdidumo ir linksmybės. Tik jėgos perteklius yra jėgos įrodymas. Visų vertybių perkainojimo problema tokia tamsi, tokia baisi, kad ji bloškia į sutemas tą, kuris ją kelia,- toks lemtingas uždavinys kiekvieną akimirką verčia ieškoti saulės, kad nusikratytum sunkios, pernelyg sunkia tapusios rimties. Tam tinka kiekviena priemonė, kiekvienas "atvejis" yra laimingas.

Visų pirma karas. Visos gilios, pernelyg į save nugrimzdusios sielos iš karo visada sėmėsi didžiosios išminties; net sužeidimas gydo. Mano devizas nuo seno buvo posakis, kurio kilme tegul pasidomi mokyti smalsuoliai.

Kitoks vaistas, tam tikromis aplinkybėmis man dar labiau geistinas, yra stabų kvotimas... Pasaulyje daugiau stabų negu tikrų dalykų: tai mano "pikta akis", žvelgianti į šį pasaulį, tai ir mano "pikta ausis"... Dar sykį kelti klausimą taip, tarsi kūju tvotum, ir galbūt kaip atsakymą išgirsti plačiai žinomą tuščią garsą, kuris rodo esant išpūstus vidurius,- koks tai džiaugsmas tam, kuris už vienų ausų turi dar ir kitas,- man, senam psichologui ir žiurkiagaudžiui, kuriam kaip tik tai, kas norėtų būti nutylima, turi garsiai prabilti...

Skaityti daugiau...
 

Graikų filosofija

Sunku užginčyti teiginį, kad Europoje filosofija užgimė Graikijoje maždaug 6 a.pr.m.e. su Taliu. Senovės filosofiją įprasta skaidyti į tris etapus: iki Sokrato, nuo Talio iki Sokrato; klasikinis, nuo Sokrato iki Platono ir Aristotelio; helenistinis, uki Viduramžių filosofijos.

5 - a.pr.m.e. Atėnai tebuvo vienintelė vieta, kur buvo galima rimtai užsiminėti filosofija. Po Aristotelio Atėnai ir toliau išlaikė savo svarbą, tač iau iškilo ir kitų centrų, iš kurių žymiausi buvo Roma (Italijoje) ir Aleksandrija (Egipte).

Sokratas, Platonas ir Aristotelis tapo trimis atskaitos taškais. Platono mokykla (Akademija) usiėmė epistemologijos, metafizikos ir etikos studijomis; Aristotelio licėjus paniro į empirines studijas. Šalia jų svarbesniosios buvo epikūriečių (kurie gyvenimo tikslą matė malonumuose) ir stoikai (įkurta Zenono ir kuriems gyvenimas turėjo būti užpildytas išmintimi bei dora) mokyklos. Stoikai buvo savo šlovės viršūnėje 1 a. pr. m. e - 1 a. m. e. laikotarpiu, kai konservatyvieji romėnai laikė, kad stoikų doros siekimas yra rimtesnis už epikūriečių mokymus.

Dauguma filosofinių veikalų buvo parašyti graikų kalba, kurią turėjo išmokti visi, siekę rimtų filosofijos studijų. Tai darėsi vis sunkiau irstant Romos imperijai. Lotynų kalba tebuvo tai, ką (iš Aristotelio ir Platono raštų) išvertė neoplatonikai: Plotino mokinys Porfirijus (432? - 305?) bei Boecijus (475? - 524?, buvęs Romos konsulu).

Skaityti daugiau...
 

Platonas

Geriausias Sokrato mokinys Platonas (428/427 - 348/347 m. pr m. e.) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas.

Platonas suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą. Sistema gimsta tada kai Graikijoje plačiausiai nei bet kada yra įsigalėję Demokrito atomizmas. Taigi tuomet ir užsimezga mūsų dienas pasiekiantis materealizmo ir idealizmo ginčas.

Platonas, kaip ir Sokratas stebėdamas savo krašto negandas manė, pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitai, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, analizuodamas žmonių gyvenimą parodyti kokia turi būti valstybė. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsirada pagrindinė jo filosofijos kategorija - "eidos" (idėja). Platonui idėja reiškia rūšį, formą; daikto atžvilgiu ji yra pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus. Grožio, tobulumo objektas yra ne patys daiktai, o amžinas nepriklausomas grožis. Platonas priešpastato idėją materijai, kaip nebūčiai iš kurios ir turi atsirasti daiktai.Idėja tolygi vyrui (aktyviajam pradui), o materija - moteriai (pasyviajam pradui) ir tik abiejų kategorijų atsiranda daiktas. Idėja įtakoja daikto išliekamąją vertę ir panašumą į kitus tos pačios rūšies daiktus, o materija tuo tarpu sąlygoja nepastovumą ir žuvimą, dėl jos daiktas tėra panašus į savo idėją, t.y. tėra tik šešėlis. Stebėdami pasaulį per jusles pažįstame tik daiktus, idėjos yra pažįstamos protu-siela. Taip atskiriamas juslinis ir racionalusis pažinimas. Savo teorijai pagrįsti Platonas reformuoja ir sielos supratimą. Nuo materialaus sielos aiškinimo pereinama prie idėjinio. Sieloje egzistuoja trys pradai - geidžiantysis, impulsyvusis ir protingasis, žmogaus gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, kuri pasiekiama teisingumui suvaldžius tris pirminius pradus. Siela yra nemirtinga ir dėl ankstesnio buvimo idėjų pasaulyje, ji gali pažinti mus supančias idėjas per jų atspindžius.

Skaityti daugiau...
 

Antikos filosofijos sampratų santrauka

Skaityti daugiau...
 

Aristotelio būties samprata

Aristotelis buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu.

Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą pasiekti ?Tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų sprendimai turi atitikti pažįstamus daiktus. Aristotelio filosofijoje nemanoma, kad realybę sudaro idealių daiktų būtis. Mūsų mąstymo teiginiai turi atitikti realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelis iškelia klausimą: kad mes gyvename realių daiktų kosmose.

Jo filosofija sugrįžta nuo idealybės prie konkretybių. Aristotelis akcentuoja realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelio filosofijoje realybės neapsprendžia daiktų esmės. Idealūs objektai yra pasiekiami pradedant nuo konkrečių daiktų pažinimo. Realybėje neegzistuoja nei taškai nei trikampiai.

Idealybės yra mūsų mąstymo veiklos produktai. Empirinis suvokimas nereiškia, kad Aristotelis būtų grynas empiristas. Aristotelis teigė, kad tikrasis žinojimas prasideda nuo konkrečių individualių daiktų pažinimo. Pažinodami idealius daiktus mes turime juos priskirti individualioms esmėms ar rūšims.

Skaityti daugiau...
 

Filosofijos egzamino bilietai

Skaityti daugiau...
 

Hipnozė

Hipnozė sena kaip pati žmonija. Aptikta įrodymų, kad šį reiškinį žinojo dar šumerai prieš 4000 m. pr. Kr. Tačiau iki šiol dar nėra moksliškai pagrįsto paaiškinimo, kokia gi tikrojo hipnozės prigimtis.

Beveik kiekvienas, kuriam teko patirti hipnozės poveikį ar bent skaityti apie jį, žiūri į ją skeptiškai ar su baime. Dauguma mano, kad hipnozė artima narkozės būsenai ar sąmonės netekimui, nors iš tikrųjų net giliausiai pasinėrus į hipnozės būseną to nebūna. Sąmonė ir pasąmonė visada išlieka budrios, išskyrus nebent tuos atvejus, kai organizmui taip reikia miego, kad užhipnotizuotasis pasineria į miego būseną.

Niekas negali Jums hipnozės būsenoje efektyviai įteigti ar net priversti padaryti ką nors tokio, kas neatitinka Jūsų asmenybės struktūros. Dažnai manoma, jog hipnozės būsenoje gali būti išplepėti tkie dalykai, kurie jokiu būdu nėra skirti kitiems. Tačiau iš tikrųjų niekas ir niekada negali Jūsų priversti tai padaryti, nes sąmonė vis dėlto visą laiką budi. Užhipnotizuotasis visą laiką žino, ką sako ir ką daro.

Visko, kas tik prieštarauja žmogaus etninėms ir moralinėms normoms, jis nepriims ir būdamas užhipnotizuotas. Gali atsitikti net taip, kas jis pats nesąmoningai nutrauks hipnozės būseną. Kiekvienas priima tik tas įtaigas, kurias yra pasiruošęs priimti. Taigi kiekviena kito hipnotizuotojo atliekama hipnozė yra ir autohipnozė, tik šiuo atveju įtaigas pateikia kitas žmogus.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 1 iš 2
Filosofija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt