www.spargalkes.lt

Geografija

Prancūzija

Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Vakaruose ji prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku. Pietuose Prancūziją skalauja Viduržemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala.Prancūzija suskirstyta į 96 departamentus, ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje.

Žinomiausios užjūrio teritorijos ir departamentai yra Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Martinika, Prancūzijos Gviana. Bendras jų plotas - 127 000 km2, o jose gyvena apie 1,5 mln. žmonių.Daug praeities ir dabarties gijų sieja Prancūziją su Lietuva.

Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai - galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą, o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. 1 a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų papročiai ir kultūra sumišo, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai.

IX a. ta valstybė suskilo. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindu, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas tuo laiku neturėjo nuolatinių ribų, buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių.

Skaityti daugiau...
 

Pskovas

Voroničius,  Izborskas, vėliau Pečiorai…- tai vis miestai kariai, gynę šiaurines Rusios sienas.Stipriausias gynybos ramstis buvo Pskovas. Rusų žemė pastatė šį miestą pasitikti priešą, ir per ilgus ištikimos tarnybos amžius didvyriškos Pskovo sienos užkirto kelią ne vienam įnirtingam priešų antplūdžiui.Kai šimtatūkstantinė karaliaus Stepono Batoro, įžymiausio šešioliktojo amžiaus Europos karvedžio, armija atžygiavo prie Pskovo ir apgulė jį, visus nustebino atsivėrusi panorama. Karaliaus kanceliarijos sekretorius kunigas Stanislavas Piotrovskis užsirašė dienoraštyje: “Gėrimės  Pskovu.Viešpatie, koks didelis miestas!

Kaip Paryžius! Padėk mums , Viešpatie, jį paimti”. Kartu su pasigėrėjimu šiuose žodžiuose skamba ir neslepiama baimė.Kitą diena, jau viską apžiūrėjęs geriau, kunigas Piotrovskis savo patirtą įspūdį patvirtina: “Miestas nepaprastai didelis,  tokio nėra visoje Lenkijoje,  visas apmūrytas siena;už jos spindi cerkvės, nelyginant tankus miškas, visos mūrinės; namų per sienas nematyti. Vieta puikiausia;miestas išsistatęs gražioje lygumoje…”  “Grožis”, ”gražus”, “gėrimės”- tokie žodžiai mirgėte mirga dienoraščio įrašuose. Ir iš tiesų, čia nuostabiai gražu. Gali matyti kaip Pskova įteka į Velikają , kokios ilgos yra tos mūrinės sienos, kuriomis Pskovas buvo apjuostas XIIIa. Šalia kremliaus, kuris kitaip vadinamas kromu, išaugę miestai taip pat buvo apjuosti gynybinėmis sienomis:Daumanto miestas - 1266 m. , Vidurinysis- 1309 - 75 m. , Užpskovės ir Apylinkės - 1465m. XVIa. sienos buvo išplėstos ir sutvirtintos, pastatyta gynybinių bokštų.

Kaip ir dauguma kyšulio tipo senovės slavų pilių,  Pskovo kremlius (kromas) buvo seniausia miesto dalis, pirmasis miesto branduolys, stovi ant uolos tarp Pskovos ir Velikajos upių. Tvirtovė pasidarė neįveikiama, nes upės paplovė ir taip stačius tvirtovės krantus, o vietoj rąstų stačiatvorės skardžio viršuje iš storų klinčių plokščių buvo išmūrytos sienos. Įeiti į miestą buvo galima tik pro tamsiuosius vartus- priešpilį, ir tik, jį perėjus buvo galima patekti į tvirtovės vidų.

Skaityti daugiau...
 

Egiptas (referatas)

Egiptas randasi Afrikos žemyno šiaurės rytuose. Rytinėje Egipto dalyje randasi Raudonoji jūra. Šiaurėje – Viduržemio jūra. Pietryčiuosia yra Etiopijos kalnynas, vakarinę dalį užima Libijos dykuma (Sacharos dalis), o rytuose Arabijos dykuma. Maždaug per vidurį Egipto teka ilgiausia pasaulio upė Nilas. Nuo Viktorijos ežero iki Viduržemio jūros Nilo tėkmę kerta penki slenksčiai. Paskutinius 150 km. Nilas pasidalija į daugybę atšakų, taip sudarydamas deltą. Nilo vandens lygį reguliuoja Asvano užtvanka.

Pagrindinis Egipto gyvybės šaltinis Nilas – ilgiausia pasaulio upė. Ji išteka iš kalnų ežerų Centrinėje Afrikoje. Nilo ilgis apie 6500 km.

Pavasarį Nilo aukštupyje smarkiai lyja. Lietaus ir tirpstančio sniego vanduo subėga į upę ir Nilas patvinsta. Potvynis Egipte prasideda vasaros viduryje. Jis trunka iki Lapkričio mėnesio. Kai vanduo nuslenka, ant nederlingos žemės lieka derlingas dumblas, kuris yra dažniausiai juodos spalvos. Taip Nilas patręšia dirvą. Todėl tai žmonėms sudarė puikias sąlygas verstis žemdirbyste, gyvulininkyste.

Bet taip pat potvynio metu Nilas padarydavo daug žalos: potvynių metu vanduo nuplaudavo žemės sklypų ribas ir įrenginius laukuose. O labai stiprūs potvyniai nunešdavo ištisus kaimus.

Tam, kad žmonės galėtų sureguliuoti Nilo vandens lygį, jiems reikėjo pastatyti užtvanką. Taigi jie prie Asvano miesto pastatė Asvano žtvanką. Ji buvo statoma 10 metų. Sukauptą tvenkinyje vandenį imta naudoti laukams drėkinti, o vandens jėgainė pradėjo gaminti elektros energiją. Taip pat kai buvo pastatyta Asavano užtvanka susidarė Nasero tvenkinys. Buvo padaryta daug žalos, bet ir naudingų dalykų.

Skaityti daugiau...
 

Kauno apskritis

Kauno rajonas – vienas iš šešių Kauno apskrities rajonų, beje pats didžiausias. Kauno rajonas tikrai vertas dėmesio, nes čia apstu įvairių parkų, įžymių medžių ir šiaip visokių gamtos paminklų.

Kaunas – vienas iš seniausių ir antras pagal dydį bei reikšmę Lietuvos miestas. Kauno įkūrėju laikomas legendinio Lietuvos Kunigaikščio Palemono sūnus Kūnas. Kurioje vietoje buvo Kūno pilis – neaišku. Remiantis metraščiais, atrodo, jog ji turėjusi būti Nemuno ir Nevėžio santakoje. Nuo Kūno vardo greičiausiai ir kilo Kauno pavadinimas.

Pažaislio parkas užima 201 hektaro plotą. Kauno Pažaislio parke ties rūmais kerojasi 500 metų ąžuolas, kurio aukštis siekia 20 m, o skersmuo 21 m. Ošia čia ir 100-130 metų pušys, iš kurių ne vienos aukštis siekia 27 m, o skersmuo – 80 cm. Ošia čia ir šimtametės eglės.

Vytauto parkas – sodas – 10 ha.

Šis parkas įsikūrė prieš 100 metų, čia galime aptikti įspūdingų ąžuolų, eglių, pušų ir įspūdingai baltų ir trapių gluosnių. Pamatysime čia ir 20-23 m europinių ir sibirinių maumedžių.

Lampėdžių liepos skersmuo 2m, aukštis 24m. Jos auga Lampėdžiuose, Romuvos gatvėje prie namo Nr.87. Penkios liepos, kurios, spėjama, buvo pasodintos arba pasėtos, vėliau suaugo į vieną kamieną.

1968m Lampėdžių liepa paskelbta gamtos paminklu.

Prienų rajonas vienas iš 6 Kauno apskrities rajonų, jis užima pietinę apskrities dalį, išsidėstęs abipus Nemuno. Pagal savo geografinę padėtį Prienai ir didžiulė Nemuno vidurupio atkarpa yra pačiame rajono centre. Nemunas vingiuodamas sukuria nepakartojamus gamtos vaizdus. Dėl tokių įspūdingų vaizdų šis rajonas ir išsiskiria iš kitų Lietuvos rajonų ir pelno sau didžiausią šlovę.

Skaityti daugiau...
 

Danija

Dauguma gyventojų [98 %] danai. Prie Vokietijos sienos gyvena maždaug 50 000 vokiečių, šiaurėje – apie 20 000 švedų, 10 000 norvegų. Danų kultūra, etnografija, kalba panaši į švedų, norvegų, islandų, fareriečių, tad visos šios tautos priklauso skandinavų etnografinei grupei. Iki XIX a. pradžios Danija buvo kaimų kraštas. Bet vėliau žmonės ėmė kurtis vienkiemių sodybose ir taip liko iki šiol. Kaime dabar gyvena yik apie 20 % krašto gyventojų.

Daugiausia dėvima megztų rūbų. Tradicinis kostiumas populiarus buvo iki XX a. pr. Moterys dėvėjo vilnonius trijų ketvirčių rankovėmis megztus švarkus, ilgus plačius sijonus, prijuostes, ant pečių nešiodavo skareles. Avėdavo žemakulnia avalyne ir maudavosi vilnones kojines.

Vyrų kostiume dominavo vilnonės aukščiau kelių kojinės ir odiniai batai. Nešiojo kelnes žemiau kelių ir baltus marškinius bei švarkus. Ant kaklo ryšėdavo skareles, merginos ir vaikinai galvas puošdavo megztomis kepurėlėmis,vyresnieji nešiojo cilindro formos kepures.

Šių dienų aprangoje pastebima labai daug megztų drabužių. Sakoma, kad jų tiek daug nenešioja nei viena kita tauta Europoje.

Danai labai daug vartoja margarino. Jų virtuvė neįsivaizduojama be mėsos patiekalų ir virtų bei sūdytų žuvų. Kaip ir visoje skandinavijoje taip ir Danijoje valgoma labai daud košių. Populiarios košės yra kvietinės, manų, avižinės, perlinės. Jos verdamos su saldžois su vaisias, razinomis, ypač mėgstamos su avietėmis. Skanėstas – džoivinta aviena ir banginių mėsa. Vietiniai Farerų salų gyventojai labai mėgsta džiovintą avių mėsą.

Skaityti daugiau...
 

Vilnius

Pirmą kartą Vilnius buvo paminėtas XII amžiuje rašytiniuose šaltiniuose. O 1323 - aisiais Vilniui buvo suteiktas miesto vardas. Ir per kelis šimtus metų jis tapo vis stiprėjančiu ir augančiu miestu ir 1579 metais čia įkuriamas universitetas, – jis buvo pirmasis toks Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir gana greitai tapo svarbiu Europos ir kultūros židiniu.Jis buvo ir politiškai naudingas. XVI amžiuje buvo leidžiami statutai iš kurių paskutinysis iš jų galiojo iki XIX amžiaus.

Taip pat tuo metu Vilnius buvo atviras ir iš Rytų, ir iš Vakarų atvykstantiems kitataučiams. Dėl to bėgant laikui mieste ėmė kurtis stiprios lenkų, rusų, žydų, vokiečių, karaimų ir kt. bendruomenės. Kadangi kiekvienas jų savaip prisidėjo prie Vilniaus formavimosi, tai suklestėjo. Miestas sparčiai augo – XIX a. pradžioje jis buvo trečias pagal dydį Rytų Europos regione. Didesni tebuvo Maskva ir Sankt Peterburgas.

Štai čia yra keli piešiniai kaip tuo metu atrodė svarbiausi Vilniaus objektai.
Šiuo metu Vilnius yra Lietuvos respublikos sostinė. Šiuo metu jis yra didžiausias Lietuvos miestas. Čia gyvena 600.000 žmonių. Iš jų 52,8 % yra lietuviai, 19,2 % lenkai, 19,2 % rusai, 4,8 % baltarusiai, 0,7 % žydai, o likę 3,3 % – kitų tautybių atstovai.

Dabar Vilnius apima 392 kvadratinius kilometrus. 20,2 % miesto yra užstatyta, o likusią dalį užima žalieji plotai     (43,9 %)   ir   vandenys (2,1 %).

Vilniuje yra 21 seniūnija. Tai sparčiai augantis ir modernėjantis miestas.

Skaityti daugiau...
 

Geografijos terminai

Skaityti daugiau...
 

Klaipėda - Lietuvos uostas

Knygos struktūra: šis Petronėlės Žostautaitės leidinys sudarytas iš pratarmės, trijų stambių skyrių (jie sudaryti iš keleto smulkesnių skyrelių) ir baigiamojo žodžio. Pratarmėje trumpai apžvelgiamas knygos turinys ir įžengiama į knygos esmę t.y. Klaipėdos krašto istoriją 1923 - 1939 metais.  Pirmasis iš stambesniųjų skyrių,  tai “Klaipėdos uostas Lietuvos Respublikos sudėtyje”. Jame trumpai aprašoma Klaipėdos krašto istorija nuo XIIIa. iki pirmojo pasaulinio karo, kurio metu Klaipėda yra atimama iš Vokietijos. Vėliau yra rašoma apie uosto vystymąsį, jį atgavus. Antrasis skyrius: “Prekybos laivyno kūrimas”. Čia aprašomas Lietuvos laivyno (prekybinio truputį vėliau) kūrimas ir vystimasis. Trečiasis skyrius - “Prekių apyvarta per Klaipėdos uostą”. Šiame skyriuje rašoma apie Lietuvos prekybinių santykių gerėjimą su kitomis valstybėmis. Į Lietuvą pradeda plaukti didesnių valstybių laivai su verslo pasiūlymais ir t.t. Knygos  “Baigiamajame žodyje” trumpai aprašoma situacija po II pasaulinio karo, kai Klaipėdos kraštas buuvo prijungtas prie Lietuvos, o Lietuva prie  Sovietų sąjungos.

Pagrindinė knygos tema: leidinyje apžvelgiama Klaipėdos krašto istorija. Daugiausia dėmesio skiriama Klaipėdos uosto gražinimui Lietuvos Respublikai bei jo raidai 1923 - 1939 m. Aptariamos Lietuvos vyriausybės pastangos Klaipėdą paversti Lietuvos užsienio prekybos centru, išplėsti Klaipėdos krašto ryšius su visa Lietuva. Rašoma apie sunkumus, kai klaipėdiečiams teko gintis nuo vokiečių priespaudos ir uosto niokojimo. Knygoje taip pat rašoma apie Lietuvos laivyno kūrimą. Finansų stygius buvo bene didžiausia kliūtis kurti laivyną. Laivų statyba kainavo baisius pinigus, o pirkimas ne ką mažesnius. Tačiau velniškomis vyriausybės pastangomis, bendradarbiaujant su kitų šalių bendrovėmis, laivynas pradėjo augti. Pradžioje laivai buvo ne tokie patvarūs, kad galėtų plaukioti jūromis, bet vėliau jie buvo tobulinami. Pirmiausia buvo kuriamas prekybos laivynas, nes Lietuvai reikėjo didinti šalies biudžetą, bei garsinti savo vardą Europoje. Klaipėdos uosto kilimui maišė vokiečių kėslai. Vokiečių bendrovės, įsikūrusios uoste, kiršino leituvių darbuotojus ir niokojo kraštą. Iki 1939 m. kovo 22 d.,  kai vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą, lietuviai gana sėkmingai susidorodavo su negandomis. Tą pačią dieną 23 val. 55 min. buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sutartis dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Sutarties pirmasis straipsnis skelbė, jog Klaipėdos kraštas vėl sujungiamas su Vokietija. Antruoju straipsniu Lietuvos vyriausybė įsipareigojo tuojau pat iš Klaipėdos krašto išvesti savo kariuomenę ir pasienio policiją. Uosto netekimas sukrėtė visą Lietuvos ekonomiką. Vienu žodžiu mūsų šalis neteko vartų į pasaulį.

Skaityti daugiau...
 

Naudingosios iškasenos

Naudingosios iškasenos, mineralinės žaliavos, neorganinės arba organinės kilmės, medžiagų sankaupos Žemės plutoje, naudojamos visuomenės reikmėms. Lietuvoje daugiausia naudojama statybinėms medžiagoms gaminti.Todėl ir šalies kasybos pramonė yra vietinės reikšmės. Šios pramonės pagaminta produkcija sudaro 2 % visos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Nors Lietuvoje yra kur kas daugiau iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitas, opoka, smėlis, žvyras, molis, taip pat durpės ir nafta.

Žvyras, smėlis, durpės ir molis – tai tipiškos kvartero naudingosios iškasenos. Jos slūgso žemės paviršiuje, gerai ištirtos, lengvai prieinamos. Toliau apibūdinsime naudingas iškasenas naudojamas daugelyje ūkio šakų.

Durpės : Organinės kilmės degioji uolena. Susidaro iš augalų liekanų, ne visai susiskaidžiusių (susimineralizavusių) pelkėse, kur per daug drėgmės, bet maža oro. Dažniausiai susidaro, užaugus ežerams, rečiau – supelkėjus sausumai. Daugiausia susikaupė poledyninėje epochoje. Pelkėse jos kaupiasi ir dabar.

Visi durpynai užima 6,4 % Lietuvos teritorijos, tačiau jie pasiskirstę netolygiai. Daugiausia jų yra Pajūrio žemumos pietuose, Baltijos ir Žemaičių aukštumose, Vidurio žemumoje. Pietryčių lygumoje.

Skaityti daugiau...
 

Ispanijos turizmas

Oficialus šalies pavadinimas – Ispanijos karalystė

Valstybės simbolis yra trispalvė vėliava, sudaryta iš 3 horizontalių juostų. Viršuje raudona, per vidurį dviguba geltona ir apačioje vėl geltona. Geltonos juostos kairėje pusėje yra nacionalinis herbas, kuris susideda iš karališkojo anspaudo įrėminto tarp dviejų Heraklio stulpų, simbolizuojančių Gibraltarą ir Seutą abijoje Gimraltaro Sąsiaurio pusėse.

Pirėnų kalnų atskirtą nuo Europos, Ispaniją pietuose nuo Šiaurės Afrikos pakrančių teskiria siauras Gibraltaro sąsiaurio ruožas.

Ispanija užima 5/6 Pirėnų pusiasalio. Kaip ir Portugalija, Ispanija įsikūrusi toliausiai vakaruose esančioje Europos žemyno dalyje. Šiaurės rytuose ši šalis Pirėnų kalnagūbriais ribojasi su Prancūzija ir Andora, pietuose - su Gibraltaru, o vakaruose - su Portugalija Šiaurėje ir pietuose Ispaniją skalauja Atlanto vandenynas, o pietryčiuose - Viduržemio jūra. Ispanijos jūros kranto linija vingiuoja 3144 kilometrus. Į šalies teritoriją įeina Balearų (Maljorka, Ibica, Menorka bei Fermentera salos) ir Pitiusų salynai Viduržemio jūroje, Kanarų  salos Atlanto vandenyne, Seutos ir Melilijos miestai Šiaurės Maroke.

Iš vakarų į rytus Ispanija nutįsusi apie 1000 km, o iš šiaurės į pietus - maždaug 840 km.

Ispanijos klimatui įtakos turi "drėgnas" Atlantas ir "sausa" Afrika, be to, kalnų grandinių išsidėstymas. Ispanijos šiaurės ir šiaurės vakarų rajonuose iškrinta bene daugiausia kritulių (iki 2000 - 3000 mm) Europoje, o pietryčių ir centriniai rajonai yra vieni sausiausių visame žemyne (mažiau kaip 300 mm).

Skaityti daugiau...
 

Baltoskandijos šalys (testas)

Skaityti daugiau...
 

Ignalinos rajonas

Ignalinos rajonas – tarsi mažytė Lietuva. Yra čia ir vėjo supustytų žemyninių kopų, ir pavasario potvyniais Nemuno deltų, primenančių žemumų su savo lobuose vinguriuojančiomis upėmis, plačiomis jų santakų lankomis. Tik jūros pakrantės trūksta. Patraukli kalvotoji šio rajono žemė. Yra šiame krašte ir kuklios egzotikos. Ignalinos apylinkėse stūkso vienas iš aukščiausių mūsų krašto viršukalvių: Būdakalnis ir jo bevardės kaimynės Nevaišiuose bei Lepšiuose. Čia tyvuliuoja didžiausias Lietuvos ežeras – Drūkščiai, kaimynystėje – giliausias – Tauragnas. Ignalinos apylinkėse plyti dvi gūdžiausios mūsų didžiagirės – Labanoro ir Ažvinčių, su šalia šnarančiais Minčios miškais. Rajonas yra trijų aukštumų – Švenčionių, Sėlių ir Breslaujos – sandūroje. Rajono teritorijoje yra 4 gamtos draustiniai, nacionalinis parkas, 6 gamtos paminklai.

Ignalinos miestas įsikūręs nedidelėje smėlėtoje sausoje lygumoje, kurią supa pradubę ežerai ežerėliai, aukštokos kalvos ir miškas. Visi šie gamtos dariniai žiedu juosia miestą.

Ignalinos rajonas – vienas iš ežeringiausių Lietuvoje. Šiaurės vakarų apylinkėse daugiau kaip 10 % paviršiaus užlieja ežerai. Ežerai labai įvairūs: čia patys didžiausi (Drūkščiai, Dysnai), ilgieji, gilieji dubakloniai (Aisetas, Žeimenys ir kt.), sudėtingų, raižytų krantų (Dringys, Baluošas, Alksnas, Prūtas), giliagalvės tarpukalvių ir tarpumiškių akutės (Žaliasai, Vėlys, Baltys ir į juos panašūs), liūnais apsitraukę (Rimšės Alksnas, Visaginas ir kt.). Iš viso rajono teritorijoje daugiau nei 200 ežerų (bendras jų plotas – 11152 ha), iš kurių kiekvienas vis kitoks, į savo kaimyną mažai panašus.

Skaityti daugiau...
 

Vilnius – Lietuvos sostinė (referatas)

Vilniaus miestas išaugo tarp kalnų, slėnyje, lyg dideliame amfiteatre. Tame slėnyje yra išlikę Gedimino, Trijų Kryžių, Bekiešo, Bokšto ir Pogulianko kalnai. Kai kurių kalnų šlaitus plauna Neries ir Vilnelės upės, kurios susilieja ties Gedimino kalnu.

Miesto geografinė padėtis žymima 500411 šiauries platumu ir 420571 rytų ilgumu nuo Ferro; ji iškilusi 118,2 m. virš jūros paviršiaus.

Pats miestas užima apie 2000 ha plotą, o didžiojo Vilniaus plotas siekia 10.000 ha.

Žemė didelia dalimi smiltinga, bet derlinga. Klimatas nepastovus. Pavasaris dažnai būna šaltas, bet ruduo šiltas.

Vilniaus istorijos pradžia siekia priešistorinius laikus, todėl nieko tikra apie ją nėra žinoma. Viena tik galima pasakyti, kad Vilniuje lietuvių gyventa daug ankščiau, negu kronikos pradėjo apie tai rašyti ir daug ankščiau, negu Gediminas pasirinko šią vietą sostine.

Stryjkovskis savo kronikoje rašo, kad dabartinėje Katedros aikštėje XIII a. pusėje stovėjusi vyriausioji lietuvių stabmeldžių šventykla, kurią įkūręs kunigaikštis Šventaragis.

Sumanus politikas didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, įvertindamas Vilniaus savybes, perkėlė čia savo sostinę ir toje vietoje, kur įteka Vilnelė į Nerį, pastatė ant kalno pilį, kuri, pagal tų laikų strategijos reikalavimu, buvo apsupta dviejų eilių pylimu. Šitoji ant kalno pastatyta pilis buvo vadinama Aukštąja pilimi, o žemiau, pakalnėje, taip pat, rodos, Gedimino pastatyta pilis buvo vadinama Žemąja pilimi. Tuo būdu Šventaragio slėnis, kuris iki to laiko buvo tik dvasinis ir tikybinis lietuvių centras, dabar tapo viso politinio ir kultūrinio Lietuvos gyvenimo židiniu. Kiekvienam lietuviui gerai yra žinomas padavimas apie Gedimino sapną – ant aukšto Vilniaus kalno kaukęs geležinis vilkas. Šis padavimas aiškiai primena tebegyvuojantį žmonėse karštą troškimą Vilnių matyti garsų ir galingą miestą.

Skaityti daugiau...
 

Dirvožemiai

Jauriniai – tai rūgštūs, neturtingi maisto medžiagų išplaunamieji dirvožemiai. Paplitę lengvos mechaninės sudėties (smėlis, priesmėlis, priemoliai) lygumose bei aukštumose. Šios grupės dirvožemius būtina gausiai trešti organinėmis bei neorganinėmis medžiagomis ir dažnai kalkinti.

Jauriniai pelkiniai – tai jauriniai dirvožemiai. Jauriniai pelkiniai dirvožemiai paplitę sunkesnės mechaninės sudėties lygumose, kur blogos infiltravimosi ir kritulių sąlygos. Šių dirvožemių gausu Žemaičių aukštumose, Baltijos aukštumų vakariniuose šlaituose, Vidurio lygumoje. Juos reikia ne tik gausiai tręšti, kalkinti, bet ir sausinti.

Velėniniai karbonatiniai – patys derlingiausi dirvožemiai. Jie paplitę iškilesnėse Vidurio lygumos vietovėse. Derlinguose dirvožemiuose gerai auga kviečiai, cukriniai runkeliai, linai.

Velėniniai glėjiniai – įvairaus įmirkimo laipsnio velėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Šiuos derlingus dirvožemius būtina sausinti. VG paplitę Vidurio lygumoje, Užnemunėje. Gerai auga visos kultūros (kviečiai, c.runkeliai, linai).

Pelkiniai  dirvožemiai – itin drėgnose vietose susidarantys dirvožemiai. Dirvodarinė uoliena – įvairaus mineralizacijos laipsnio durpės. Pelkes nusausinus galima įrengti puikias pievas ir kultūrines ganyklas.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos Draustiniai

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę.Dar viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios, kuriose drausta kirsti medžius, daryti takus ir net lankytis. Saugomos taip pat buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio “medžioklės” , t.y. miškai, skirti medžiojamų žvėrių ir paukščių apsaugai. Tokių saugomų teritorijų kiek vėliau atsirado ir kitose mūsų šalies dalyse . Pažymėtinos Petro I valdant, įsteigtos “laivinės girios” , skirtos tinkamo laivams statyti miško apsaugai. Tačiau vis dėlto dauguma senųjų saugomų plotų, artimų šiandieniniams draustiniams, buvo skirta medžiojamosios gyvūnijos gausinimui bei apsaugai.Dėl to mūsų šalyje lig šiol labai glaudūs ryšiai tarp draustinių bei rezervatų steigimo ir medžioklės ūkio plėtojimo.

Pagal saugomų teritorijų tinklą dažniausiai sprendžiama apie konkrečios šalies gamtosaugos lygį. Todėl paprastai stengiamasi turėti daug ir įvairios paskirties saugomų plotų. Turime trejopo pobūdžio teritorijas.

Valstybinių draustinių tinklas respublikoje jau dabar yra gana platus. Panagrinėkime dabar įvairių rūšių draustinius.

Pradėkime nuo geologinių draustinių, kurių pirmieji buvo įsteigti dar 1960 metais. Geologiniai draustiniai steigiami apsaugoti pasižyminčiomis įdomia geologine sandara bei turinčioms mokslinę pažintinę reikšmę vietovėms ir kurioms nors geologinės vertybėms.

Šiuo metu turime 15 geologinių draustinių, apimančių 1430 ha plotą, arba 0,02 %  respublikos teritorijos.

Būginga, kad dauguma mūsų geologinių draustinių yra palyginti nedideli – nuo kelių iki keliasdešimt ha ploto. Iš visų išsiskiria Šauklių draustinis, siekiantis visapusiškos apsaugos tikslų dėl ko ir tampa lygiaverčiu kraštovaizdžio draustiniams.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos gyventojų kaita

Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daug gyventojų, daug jų žuvo, kariaudami caro armijoje, dalis gimtame krašte, o dalis, bėgdami nuo artėjančios vokiečių kariuomenės, pasitraukė į Rusijos gilumą. Be to, daug Lietuvos gyventojų buvo išvaryti į Vokietiją, mirė dėl epidemijų ir ligų. 1917 m. pradžioje vokiečių okupacinė valdžia pripažino, kad dėl pajėgiausių darbininkų paėmimo daugelyje vietų derliui nuimti trūksta darbo jėgos. Mirusiųjų žmonių skaičius viršija gimusiųjų. 1915 m. mirė 3.1 tūkst. žmonių daugiau negu gimė. 1917 m. šis skaičius pasiekė apie 10 tūkst., o 1918 m. – 12,5 tūkst.

1939 m. į Lietuvą buvo įvesta SSRS raudonoji armija, 1940 m. Lietuva prieš tautos valią įjungta į SSRS sudėtį. Toikia padėtis tęsėsi net penkis dešimtmečius. Lietuva 1940 m. tapo viena iš sąjungininkių respublikų, praradusių nepriklausomybę ir valstybingumą. Jos vardas nyko iš pasaulio žemėlapių, vis rečiau ji buvo minima politikoje. Visa tai neigiamai veikia gyventojų socialinę ir tautinę raidą, gyventojų skaičiaus augimą. SSRS, norėdama palaužti tautų nacionalinį išdidumą, jų pasipriešinimą politiniam ir tautiniam pavergimui, pradėjo didžiausias pasaulyje gyventojų deportacijas, t.y. iškėlimą iš nacionalinių žemių į tolimas ir atšiaurias teritorijas. Jau turėdama nemažą to baisaus ištisų tautų perkėlimo ir trėminių patirtį, stalinistai Lietuvoje deportacijas pradėjo 1939 m., t.y. vos grąžinus jai Vilniaus krašto dalį. Sovietų valdžia iš Vilniaus krašto  deportavo apie 25000 lenkų ir žydų. Deportacijos tęsėsi ir vėliau, t.y. visą stalinį laikotarpį. Kai kuriais skaičiavimais vien tik 1939-1941 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 65000 žmonių.

Ypač didelius nuostoliu padarė ir Vokiečių okupacija II pasaulinio karo metais. 1942 - 1944 m. į Vokietiją priverstiniams darbams buvo išvežta apie 30000, o karo pabaigoje į Vakarus pasitraukė apie 60000 žmonių iš Lietuvos ir apie 170000 žmonių iš Klaipėdos krašto. Apie 240000 Lietuvos žydų buvo suvaryti į getus ir nužudyti ar išvežti svetur.

Skaityti daugiau...
 

Kristupas Kolumbas (referatas)

Didžiuliai Šiaurės Amerikos plotai prieš Kolumbui atrandant Ameriką buvo labai retai gyvenami. Ten gyveno tik dvidešimtadalis indėnų.

Spalio 12 - oji Jungtinėse Amerikos Valstijose yra nacionalinė šventė. Tą diena 1492 metais Kolumbas išvydo Naująjį Pasaulį. Manydamas, kad atplaukė į Indiją, vietos gyventojus praminė indios – indėnais. Pavadinimą “Amerika” naujasis kontinentas gavo gerokai vėliau – nuo keliautojo Amerigo Vespučio vardo.

Kristupas Kolumbas (1451 – 1506). Jaunystėje plaukiojo su piratais ir įgijo patyrimo. Kolumbas išstudijavo daugybę žemėlapių, planų, kelionių aprašymų ir priėjo išvadą, kad, jei Žemė apvali, plaukiant į vakarus galima pasiekti Indiją.

Kolumbo vardu pavadinta daugelis JAV miestų, kalnas, upė ir universitetas, be to, nesuskaičiuojama daugybė gatvių, kinų ir vaistinių. Kolumbo diena – tai paradų ir linksmybių diena.

Tačiau nė per vieną sukaktį nebuvo tokių didžiulių demonstracijų kaip 1965 metais. Gatves užtvindė daugiausia italų kilmės amerikiečiai; jie protestavo prieš teoriją, kuri buvo žinoma jau seniai, bet netikėtai gavo naujų ir labai rimtų patvirtinimų. Kaip tik porą dienų prieš Kolumdo dieną “New York Times” pasirodė straipsnis, kuris suaudrino italų kilmės amerikiečius, nė nemanančius kam nors užleisti savojo genujiečio Kolumbo prioriteto. Mat straipsnis, datuotas “Niu Heivenas, spalio 10”, pačioje pradžioje skelbė tokią sensacingą žinią:

Skaityti daugiau...
 

Švedija 2

Švedijos plotas yra 450 000 kvadratinių kilometrų - panašus į Kalifornijos, Kamerūno, Irako, Ispanijos arba Tailando. Pusė visos teritorijos apaugusi miškais. Mažiau negu 10 proc. yra dirbama žemė. Gana lygus kraštovaizdis nusėtas ežerais - jų yra beveik 100 000. Ilga kalnų grandinė, nusidriekusi šiaurės vakaruose, siekia 2111 metrų aukštį, o palei išraižytą pakrantę yra tūkstančiai salų. Dėl šiltosios Golfo srovės Švedijos klimatas švelnesnis negu kitose šiaurinėse valstybėse. Šalies sostinė Stokholmas yra tokioje pačioje platumoje kaip ir pietinė Grenlandija, tačiau jo vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra +18°C. Žiemą temperatūra nukrenta šiek tiek žemiau nulio, o sniego kiekis yra vidutinis. Šiaurinėje Švedijos dalyje žiemos ilgos ir šaltos, o vasaros šviesios ir vėsios. Birželio ir liepos mėnesiais nesutemsta ištisą parą.

Švedijos sostinė Stokholmas yra vienas patraukliausių pasaulio miestų, kartu — vienas sunkiausiai apibūdinamų. Vanduo supa beveik trečdalį salų ir septynis miesto kvartalus. Tad miestas išraizgytas molų, kanalų, tiltų voratinkliu ir dažnai vadinamas Šiaurės Venecija (šis pavadinimas reliatyvus, nes susisiekimas daugiausia vyksta keliais), Melareno gražuole ar vandenų karaliene. Įsikūręs rytinėje pailgos Švedijos žemės pakrantėje, Stokholmas yra viena iš nedaugelio pasaulio sostinių, kurioje ramybė ir tyla, grynas oras, aiškus dangus ir erdvės dera su didžiulio miesto gyvenimu. Miestas mozaika išsidėstęs keturiolikoje salų, senamiestis užima tris salas. Miestas sostine tapo 1252 m. karaliaus Gustavo Vazos, išvadavusio šalį iš danų okupacijos, pavedimu.

Skaityti daugiau...
 

Rusija

Rusijos Federacija (Rossiiskaja Federacija). Senovinis pavadinimas Rusia (Rusj; Rusų žemė - Russkaja Zėmlia: Kijevo Rusia, Mažoji Rusia, Baltoji Rusia) nuo IX a., Rusija (Rossija) nuo XV a., Rusijos imperija 1721 - 1917; 1917 - 1991 Rusija dažnai buvo vadinama visa SSRS teritorija.

Sostinė - Maskva (Moskva), Rusijos sostinė 1462 - 1712 ir nuo 1991; 1712 - 1918 Rusijos sostinė buvo Peterburgas (dabar Sankt Peterburgas); 1922 - 1991 Maskva buvo SSRS ir Rusijos SFSR sostinė.
Rusijos dalis pasaulyje proc. pagal: eksportą 1,1: bendrąjį produktą 1,7; gyventojų skaičių 2,7; teritorijos dydį 11,4.

Eurazijos šiaurėje (trečdalis teritorijos Europoje, du trečdaliai Azijoje); ištįsusi iš vakarų į rytus, šalies ilgis iš vakarų į rytus 9700 km, plotis iš šiaurės į pietus 4000 km: vakaruose prie Baltijos jūros visiškai nuo likusios teritorijos atskirta dalis - Kaliningrado (Kaliningrad: Konigsberg; Karaliaučius; dar Rytprūsiai, Mažoji Lietuva) sritis tarp Lietuvos ir Lenkijos; sausumos siena su 14 valstybiu (iš šiaurės prieš laikrodžio rodyklę): Norvegija, Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Baltarusija, Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanu, Kazachstanu, Mongolija, Kinija, Šiaurės Korėja: dažniausiai priskiriama Europai (sostinė Maskva yra Europoje) arba Azijai (didesnė šalies dalis yra Azijoje; Tuvos sostinėje Kyzyle yra geografinis Azijos centras).

Europa - Azija. Per Rusijos teritoriją eina didžioji Europos ir Azijos sąlyginės ribos dalis (iš šiaurės pagal laikrodžio rodyklę): Uralo kalnu rytiniais šlaitais (60° rytu ilgumos), Kaspijos jūra. Kumos ir Manyčo įduba, Juodąja jūra.

Plotas - 17075400 kv.km (didžiausia pasaulyje valstybė), 70 proc. šalies teritorijos užima lygumos.

Skaityti daugiau...
 

Turizmas

Pasaulinės Turizmo Organizacijos pradžia buvo Oficialiųjų Turizmo Viešųjų Organizacijų Tarptautinė Sąjunga įkurta 1925 metais Hagoje. Po Antrojo pasaulinio karo ji buvo pervadinta - Oficialiųjų Turizmo Organizacijų Tarptautinė Sąjunga (IUOTO) ir perkelta į Ženevą. IUOTO buvo techninė, nevyriausybinė organizacija, kurioje narystė kulminaciniame taške apėmė 109 Nacionalines Turizmo Organizacijas ir 88 Suvienytuosius Narius, tarp jų privačias ir visuomenines grupes. Turizmui augant ir tapus neatsiejama modernaus gyvenimo dalimi, jo tarptautinis mastas dar išsiplėtė ir nacionalinių vyriausybių vaidmuo tapo vis svarbesnis - jų veikla apėmė ištisą spektrą nuo infrastruktūros iki nuostatų. Apie 1960-tuosius tapo aišku, kad reikalingos efektyvesnės priemonės kontroliuoti tolesnį vystymąsi ir suteikti turizmui tarpvyriausybinį modelį specialiai pritaikytą asmenų ir atostogų organizatorių mobilumui. 1967m. IUOTO nariai patvirtino sprendimą reorganizuoti ją į tarpvyriausybinę organizaciją įgaliotą rūpintis pasauliniu mastu visais reikalais liečiančiais turizmą ir bendradarbiauti su kitomis kompetentingomis organizacijomis, ypatingai su tomis, kurios priklauso Jungtinių Tautų sistemai, tokios kaip Pasaulinė Sveikatos Organizacija (WHO), UNESCO, ir Tarptautinė Civilinės Aviacijos Organizacija (ICAO). Panaši rekomendacija buvo priimta 1969 m. gruodžio mėnesį JT Generalinėje Asamblėjoje, kuri pripažino "sprendžiamą ir pagrindinį vaidmenį", kurį reorganizuota IUOTO turėtų atlikti pasaulinio turizmo srityje "bendradarbiaudama su egzistuojančiu JT aparatu". Sprendimas buvo ratifikuotas 1974 m. 51 tautos, kurių oficialios turizmo organizacijos buvo IUOTO nariais. IUOTO buvo pervadinta į Pasaulinę Turizmo Organizaciją (WTO) ir pirmoji jos Generalinė Asamblėja buvo sušaukta Madride 1975 m. gegužės mėnesį. Sekretoriatas buvo įkurtas Madride sekančių metų pradžioje Ispanijos vyriausybės kvietimu, kuri suteikė pastatą centrinei būstinei. 1976 m. WTO tapo Jungtinių Tautų Vystymosi Programos (UNDP) vykdančiąja agentūra, o 1977 m. buvo pasirašyta oficiali bendradarbiavimo sutartis su pačia Jungtinių Tautų organizacija. Nuo pat pirmųjų metų, WTO narystė ir įtaka pasaulio turizmui vis augo. 1977 m. organizacija apėmė 138 šalis ir teritorijas ir per 350 Jungtinių Narių, atstovaujančių vietinę vyriausybę, privatųjį sektorių, turizmo asociacijas ir švietimo organizacijas.

Skaityti daugiau...
 

Lotynų Amerikos valstybių lentelė

Skaityti daugiau...
 

Upės ir ežerai (referatas)

Lietuvoje daug upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus ir peršokti galima. Nemažai sraunių upelių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja.

Šaltinių, maitinamų Lietuvos upių vandens, lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos ir išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių ir pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į  ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Nėris – Nevėžis – dešinieji Nemuno intakai, o Šešupė – kairysis.

Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis.

Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūras ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskyla į 4 upes: Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta.

Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūrą. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso beveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvu. Tik keletas šiaurinių ir ritinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kažkurios  kitos pabėgo iš Nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių globėją – Baltijos jūrą.

Skaityti daugiau...
 

Airija (referatas)

Apie Europą kaip vientisą kultūrinę ir civilizacinę erdvę kalbama jau nuo senovės, o raginimai ir netgi bandymai suvienytiskirtingas Europos tautas yra žinomi nuo pat Karolio Didžiojo laikų. Bet tikrai savanoriškas ir – dabar galima pasakyti – sėkmingas Europos vienijimasis prasidėjo tik XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, įsteigus ekonomines Europos bendrijas, kurios šiandien jau yra išaugusios į įspūdingą europos Sąjungą. Todėl visai neatsitiktinai šiandien europos Sąjunga neretai yra tapatinama su visa Europa.

Neatsitiktinai ir Lietvoje daug kas šalies pasirengimą stoti į Europos Sąjungą taip ir vadina: „ėjimas į Europą“. Ir čia nėra nieko nuostabaus. Europos Sąjunga iš tiesų yra ne tik įdomus reiškinys, bet ir nepaprastai svarbus ilgo, skausmingo Europos civilizacijos raidos rezultatas. Viena vertus, Europos Sąjunga nėra vientisa valstybė, kurią valdytų viena veiksminga vyriausybė. Tačiau ji nėra ir lengvai suardoma bei atsitiktinių aplinkybių nulemta valstybių koalicija. Šioje Europos valstybių asociacijoje (šiandien taip ją pavadinti būtų geriausia) randame ir sėkmingo valstybių prisikėlimo, ir suklestėjimo pavyzdžių (pvz.: Airija, Ispanija, Vokietija), ir besikuriančios supervalstybės užuomazgų (pvz.: bendra teisė, bendra politika, bendri pinigai, bendra gynyba).

Ši nedidelė respublika Vakarų Europos pakraštyje yra įsikūrusi antroje pagal dydį Britų salyno saloje.

Skaityti daugiau...
 

Sukurtas Sibiro platybėse

Trėmimai prasidėję 1941 metais ir testi pokariu buvo pats didžiausias lietuvių tautos genocidas. Į Sibirą buvo išvežta apie 300000 Lietuvos žmonių. Maždaug trečdalis jų mirė dėl nepakenčiamų sąlygų.

Tremtiniai yra žmonės prievarta išvežti iš namų, tačiau kūryba nėra benamė, ji pati yra namai.

Jau XIX a. Lietuvių literatūra išgyveno smurto, prievartos bei Tėvynės netekimo skausma.

Tačiau 1940 - 1953 metų trėmimai iš Lietuvos su niekuo nepalyginami, tai lietuvių tautos genocidas, vykdytas pačiais žiauriausiais būdais, pildant garsiai nesakomą tarybinių ideologų viltį: Lietuva be lietuvių… Kartu su žmonėmis buvo ištremta ir daug lietuviams brangių žodžių: Dievas, Tėvynė Lietuva, Kryžius, malda, Velykos, Kalėdos. Iš girdėtų eilėraščių, maldu ir dainų intonacijų buvo kuriami eilėraščiai, kuriuos dabar vadiname tremties kūryba, neišskirdami iš jos ir politinių kalinių kūrybos.

Dabar žinoma daugiau kaip šimtas tremtyje kūrusių žmonių, tik nedaugelis iš jų išleidžia savo atskirą knygą ar prisiminimų rinkinį. Didelė poezijos dalis nebuvo išsaugota iki dabar, ko nesunaikino drėgmė, pelėsiai ir pelės dabar perduoda mirusiųjų giminės, nes daugelis autorių nebesulaukė šių dienų.

Po karo poezijoje visai išnyksta Lietuvos tema, poezija nebesprendžia tautos likimo klausimų. Bet pačioje pavojingiausioje “zonoje” – Sibiro platybėse šie klausimai vis dar gyvavo, šie tremties eilėraščiai atskleidžia unikalią kūrybos  situaciją. Tremtyje tarsi suaktyvėja tautos kūrybos instinktas, sukyla gyvybinės galios. Įdomiausia tai, kad eilėraščius rašo ne “rašto” žmonės ( poetai, mokytojai, mokslininkai ), o ir paprasčiausi beraščiai ūkininkai, darbininkai ir t.t. Tremtinių kūryba, kaip ir liaudies daina, turi bendrą motyvą – tėvynės ilgesio, sugrįžimo į ją motyvus. Tremtinių eilėraščiai rašomi kaip liaudies dainos, kaip ir XIX a. taip ir tremtyje jie buvo perduodami iš lūpų į lūpas, todėl dabar spausdinami eilėraščiai neatitinka to ką buvo sukūręs pats jų autorius, perduodant eilėraštis buvo kelis kartus pataisytas kartais net “apkarpomas” ar prailginamas. Tremtinio eilėraštis orientuotas į bendrumą: bendra lagerio patirtis, bendri atsiminimai apie Tėvynę, jos gamtą.

Skaityti daugiau...
 

Afrikos valstybių lentelė

Skaityti daugiau...
 

Utenos apskritis

Gamtos grožiu viena ypatingiausių Lietuvoje Utenos apskritis dažnai vadinama ežerų kraštu, lyginama su ežeringąja Suomija ar nepaprastai raiškios gamtos Europos kraštu Šveicarija. Šią apskritį sudaro Utenos, Molėtų, Ignalinos, Zarasų ir Anykščių rajonai.

Molėtų rajonas vaizdingas ir įdomus savo apylinkėmis. Tarp didesnių kalvų ir mažų kalvelių tyvuliuoja apie 300 ežerų, ošia žali pušynai, ir visa tai vilioja turistus.

Ežerai beveik vienodai pasiskirstę po visą rajoną. Prie pat Molėtų miesto tyvuliuoja Dūriai, Luokesai, Ilgynas, Siesartis… Dubingius skalauja Asvejos (Dubingių) ežeras. Labai įdomu nuvažiuoti pažvejoti prie Smėlinio, Asio, Alaušo, Perkalnio ir kitų ežerų.

Molėtų rajone yra ilgiausias Lietuvoje lovinio tipo Asvejos ežeras. Jo ilgis – apie 30 km, vidutinis plotis – 340 m. Ežeras labai gilus: vidutinis gylis – 15 m, o kai kur – net 50 m. Jame yra keletas įlankų, kurių ilgiausia net 5 km. Krantai statūs, smėlėti, apaugę miškais. Vietomis ežeras labai susiaurėja (net iki 30 m).

Dideliame rajono plote ošia miškai. Jie užima 26.6% viso ploto. Dalis jų priklauso draustiniams.

Didžiausi rajone – Liudgardo (Dubingių) miškai. Šiuose miškuose aptikta prancūzų karių kapų iš 1812 m. Prie Baluošų ežero rasta 1863 m. sukilėlių stovyklos pėdsakų.

Šalia Želvos, kurio pusiasalyje yra piliakalnio liekanų, Gilužio, Balčio, Lukštinio, Ilmedo, Ilgiškio ežerų dungso Kaldinių kalvos. Ant jų yra įsikūrusi astronomijos observatorija, turinti didžiausią Pabaltijyje 163 cm skersmens teleskopą.

5 km spinduliu observatoriją supa daugiau kaip 20 ežerų. Didžiausias iš jų – Želva. Beveik visas ežeras yra miške, turi 2 salas. Iš Želvų išsruvena Šventosios intakas Virinta, vinguriuojanti per visą Molėtų rajoną.  Lyg Želvų palydovai – Lenktinis, Šilagilužis, Duobulis, Žalelis, Trinktinis ir kiti ežerėliai. Tolėliau tyvuliuoja gražus ir didelis Virintų ežeras.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos geografijos bilietų špera

Skaityti daugiau...
 

Šiaurės Europa

Šiaurėje Europos krantus skalauja Arkties vandenynas, vakaruose - Atlantas, pietryčiuose - Juodoji ir Kaspijos jūros, pietuose - Viduržemio jūra. Rytuose Europa ribojasi su Uralo kalnynu.

Pagal kai kurių mokslininkų skaičiavimus Europos geografinis centras yra Lietuvoje (1989 m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, kad Europos centras yra prie Girijos ežero ir Bernotų piliakalnio, tarp 25 ir 26 km. į šiaurės rytus nuo Vilniaus).

Pagrindinės salos ir salynai: Naujoji žemė, Islandija, Korsika, Malta, Britų salynas, Kipras, Sardinija, Sicilija, Kreta. Bendras salų plotas apie 730 tūkst. kv. km. Apie 1/4 Europos teritorijos sudaro pusiasaliai.

Didžiausi pusiasaliai - Kolos, Skandinavijos, Apeninų, Pirėnų, Balkanų, Jutlandijos.

Vidutinis aukštis virš jūros lygio apie 340 m, aukščiausia viršukalnė - 4808 m (Monblano kalnas).

Vyrauja lygumos (didžiausios - Rytų Europos, Vidurio Europos, Dunojaus, Paryžiaus baseino). Kalnai užima apie 17% etritorijos (pagrindiniai - Alpės, Karpatai, Pirėnai, Apeninai, Uralas, Skandinavijos ir Balkanų pusiasalių kalnai). Islandijoje ir Viduržemio jūros regione yra veikiančių ugnikalnių.

Skaityti daugiau...
 

Gamta ir žmogus

Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Gamta - tai tarsi antrieji namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą.dažnai gamtoje žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus. Poetai „spalvotais“ žodžiais tapė gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos-tai žmogaus ir gamtos vienybė. Tačiau laikas nestovi vietoje ir bėga tolyn. Viskas keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus kitoks...

Gamta neatleidžia klaidų.Gamta nemėgsta dirbtinumo. Kol žmogus gyvena gamtoje, prie jos prisitaikydamas ir nesiimdamas esminių aplinkos pertvarkymų, tol jis gali ramiai džiaugtis gamtos teikiamomis gėrybėmis. Tačiau už kiekvieną neapgalvotą žingsnį gamta žmogui negailestingai keršija, paversdama žemę negyva dykuma, atimdama vandenį ar derlių. Sparčiai besiplečianti Sacharos dykuma ir džiūstantį Aralo jūra yra akivaizdžiausi neatsakingos žmogaus veiklos pavyzdžiai. Tokio elgesio pagrindinės priežastys – ekologinis neraštingumas ir gobšumas, t.y. siekimas bet kokiomis priemonėmis gauti kuo didesnę materialinę naudą, visai negalvojant apie pasekmes ir nejaučiant už tai jokios atsakomybės. Žinodami, kokia milžiniška žala jau padaryta gamtai, šiandien gerai turime apgalvoti kiekvieną savo žingsnį, kad nebedidintume tos žalos mastų.

Skaityti daugiau...
 

Londonas (referatas)

Londonas - vienas didžiausių Europos miestų, jame gyvena du kartus daugiau žmonių negu Lietuvoje! Šis miestas įsidėstęs 79 km. į vakarus nuo Temzės upės žiočių. Šis miestas yra padalintas į dvi teritorijas: Mažasis Londonas ir  Didysis Londonas. Kiekviena teritorija turi daug įžymybių. Londonas - kultūros bei architektūrinių laimėjimų miestas. Tai augantis, aktyvus ir įvairus miestas su aukščiausios klasės restoranais, klubais, nesibaigiančiu naktiniu gyvenimu. Londone yra daugiau nei 300 galerijų bei puikus teatras.

Bokštų tiltas atidarytas 1894 metais, jo statyba truko aštuonerius metus. 1876 metais buvo nuspręsta, kad rytinei Londono daliai su sparčiai didėjančiu gyventojų skaičiumi reikalingas tiltas. Daugelį metų tai buvo vienintelis Londono tiltas per Temzės upę. Londonas augo ir tobulėjo, vėliau buvo pastatyta daugiau naujų tiltų.

Architektai, suprojektavę šį tiltą buvo Horace Jones ir John Wolfe Barry. Sunku patikėti, bet vien tilto "griaučiams" pastatyti buvo sunaudota daugiau nei 11 000 tonų plieno.

Tilto galingi varikliai pakelia sunkias tilto sekcijas vos per 1 minutę (86 laipsnių kampu). Tai leidžia praplaukti dideliems kroviniams bei kruiziniams laivams. Tiltas pakeliamas daugiau nei 700 kartus per mėnesį. Galima nemokamai pereiti šį tiltą ir pėsčiomis.

Skaityti daugiau...
 

Demografinė žmonijos problema

Skaityti daugiau...
 

Graikija

Graikijos menas, maždaug 3000 pr. Kr. Egėjo jūros pakrantėje ėmė kurtis savita kultūra, vadinama Kretos - Mikėnų vardu - ankstyvasis antikos etapas. Ji gyvavo iki XII a. pr. Kr., kol ją išstūmė iš šiaurės atėję graikai. Šios kultūros žymiausi architektūros paminklai Troja ir Knoso rūmai. Rūmų sienos puoštos daugybe freskų. Kretiečiai buvo puikūs keramikai. Jie išrado žiedžiamąjį ratą ir glazūras. Kūrė molines vazas, dekoruodami jūrų motyvais. Antikinis menas pradėjo formuotis VII a. pr. Kr. ir gyvavo iki V a.

Išskiriamos 3 epochos: archainė (VII - VI a. pr. Kr.),klasikinė (V - IV a. pr. Kr.), helenistinė (III - I a. pr. Kr.). Graikų kultūra paplito toli už jos ribų. Archajinės epochos meno kūrinių išliko labai mažai. Didžiausias jų meno laimėjimas- šventyklos. Klasikinės epochos architektūros paminklas- Akropolis. Svarbiausias ir didžiausias Akropolio statinys Partenonas, skirtas deivei Atėnei. Klasikinėje epochoje buvo sukurta daug skulptūrų. Joms būdingas plastinis tikrovės suvokimas. Skulptūros buvo kalamos iš akmens, skobiamos iš medžio, lipdomos iš molio, liejamos iš bronzos. Helenizmo laikotarpiu prasidėjo intensyvūs Rytų ir Vakarų kultūrų mainai. Sukurti milžiniški architektūros ansambliai, klestėjo vaizduojamosios dailės stilių įvairovė, iškilo juodafigūrė ir raudonfigūrė keramika.

Graikijos istorija, iki šiandien išlikę šventyklų ir kitų pastatų griuvėsiai atspindi ilgą ir sudėtingą šalies istoriją. Graikų protėviai - achajų, doriočių, jeniečių, pelasgų gentys. Seniausia gyvenvietė - Nea Nikomidia Š. Graikijoje(apie 6200 pr. Kr.). ten gyveno Mino kultūros žmonės. Apie 1600 pr. Kr. suklestėjo Mikėnų civilizacija. Apie 1200 pr. Kr. Mikėnai buvo sugriauti. Tolesni keturi šimtmečiai buvo karų, antpuolių ir genčių kilnojimosi metas (“tamsieji amžiai”). Po 800 pr. Kr. palengva ėmė plisti gr.civilizacija.146pr.Kr. Graikija tapo Romos imperijos dalimi. Romėnai užėmė Graikiją, sugriovė turtingą Korinto miestą, pasiglemžė gausybę meno kurinių.Skilus Romos imperijai Graikija tapo Bizantijos dalimi (395 - 1453). 1453 - 1829 buvo turkų priespaudoje. 1821 - 1829 vyko išsivaduojamasis karas. 1830 paskelbta konstitucinė monarchija.

Skaityti daugiau...
 

Azija

Azija - didžiausias žemynas. Azijos plotas sudaro beveik 1/3 visos sausumos. Ji keturis kartus didesnė už Europą. Gyvena virš 3 mlrd. gyventojų. Dėl didelio ploto, gamtos ir gyventojų įvairovės, skiriami 6 Azijos regionai. Vakaruose ir pietvakariuose Azija susisiekia su Europa ir Afrika. Šiaurės rytuose ji prieina prie Šiaurės Amerikos krantų. Azija artimai siejasi su kitais žemynais arba yra netoli jų. Iš įvairių pusių Azijos krantus skalauja keturių vandenynų vandenys. Šiaurėje žemyno krantus skalauja Arkties vandenynas, rytuose - Ramusis, o pietuose - Indijos vandenynas. Iš vakarų į rytus driekiasi kalnynai: Kunlūno, Kaukazo, Elbruso, Hindukušo, Karakorumo, Himalajų, Pamyro, Tian Šanio, Altajaus. Azija turtinga naudingomis iškasenomis. 44 mln. km² jos plote lengvai tilptų 4 Europos. Kartu su Europa sudaro bendrą sausumos masyvą - Euraziją. Abu žemynai jungiasi plačiu, beveik 3000 km ruožu. Vakaruose plytinti Europa yra tartum milžiniško žemyno pusiasalis. Su Afrika Aziją jungia Sueco sąsmauka. Nuo Šiaurės Amerikos skiria Beringo sąsiauris, o nuo Australijos - salų virtinė. Azijos krantai smarkiai raižyti: yra giliai į vandenyną įsiterpiančių pusiasalių, didelių salų, ištisų jų virtinių.

Skaityti daugiau...
 

Žemė pavojuje

Sėkmingas žmonijos gyvavimas priklauso  nuo biosferos  būklės – mes  priklausome nuo  tyro vandens , gryno oro , neužterštų maisto produktų , nuo vaistų , natūralių pluoštų ir daugybės kitų  labai reikalingų dalykų . Tad turime numatyti galimus savo veiklos įtakos biosferai padarinius ir užkirsti kelią veiksniams , kurie gali kenkti tiek mums patiems , tiek visiems kitiems gyviesiems padarams . Nuolat išnyksta , pastaruoju metu vis daugiau , gyvųjų organizmų rūšių .

Plečiantis pramonei, vis daugiau suvartojama energijos išteklių.Tai yra iškastinis kuras, susidaręs dideliu slėgiu veikiant iš dalies suirusias prieš milijonus metų gyvenusių augalų ir gyvūnų liekanas. Šiuo atveju taršą galima apibrėžti kaip bet kokį aplinkos pakitimą, nepalankiai veikiantį gyvųjų organizmų būklę, jų gyvenimo sąlygas. Deginant iškastinį kurą, išsiskiria anglies dioksidas, angliavandeniliai, azoto oksidai, sieros oksidai ir kietosios dalelės, kurios kartu su kitomis medžiagomis teršia orą. Apskaičiuota, kad iki 2025 m.pasaulyje bus 4 kartus daugiau automobilių,negu jų yra šiuo metu. Pramonėje vartojant halogenus (F, CL, BR, I), į aplinką išmetami jų junginiai, kurie kartu su azotinėmis trąšomis veikia atmosferos cheminę sudėtį. Yra ir tokių energijos šaltinių, kurie aplinkai ne taip smarkiai kenkia: saulės, krintančio vandens, geoterminė, vėjo energijos.Dėl žmonių ūkinės veiklos padidėjusi tarša ir pramonės plėtra kelia pavojų ne tik mūsų gerovei, bet ir skurdina biologinę įvairovę, žmonių veikla veikia viso pasaulio ekosistemas. Išsiplėtojusi pramonė gerokai pakeitė biogeocheminį anglies apytakos ratą, jame vykstančių procesų greičius. 1850 m. atmosferoje tarp milijono molekulių 280 buvo anglies dioksido, o mūsų laikais - jau 350. Šį padidėjimą  labiausiai lėmė iškastinio kuro deginimas bei miškų kirtimas ir deginimas. Į vandenynus šiuo metu patenka apie pusę į atmosferą išmetamo anglies dioksido; jeigu taip nebūtų, tai jo atmosferoje būtų kur kas daugiau, nei buvo minėta.

Skaityti daugiau...
 

Žemė

Žemė  -  trečia   pagal   nuotolį   nuo   Saulės   planeta.   Ji,  kartu   su Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidinių planetų. Vidinėmis vadinamos todėl, nes jos yra tarp Saulės ir asteroidų žiedo. Planetos, esančios už šio asteroidų žiedo, vadinamos išorinėmis.

Tarp vidinių planetų Žemė yra didžiausia ir masyviausia. Pagal masę (59,74.1023 kg) ji yra pirma tarp savo grupės (vidinių) ir penkta tarp visų planetų. Savo forma primena kamuolį: Žemės pusiaujinis skersmuo - 12756,28 km, o ašigalinis - 12713,51 km.

Mūsų planeta nuo artimiausios žvaigždės - Saulės - yra nutolusi vidutiniškai 149,6 mln. km. Šis atstumas vadinamas astronominiu vienetu. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai (afelyje) - apie liepos 3 d.

Mokslininkų teigimu, Žemė susidarė prieš 4,5 mlrd. metų, dėl gravitacinės kondensacijos, iš dulkių ir dujų, kurios planetų formavimosi pradžioje buvo išsisklaidžiusios erdvėje aplink Saulę. Žemės geologinė istorija atkuriama, tiriant Žemės plutos uolienas. Nustatyta, kad seniausių Žemės uolienų amžius ~ 3,5 mlrd. metų.

Žemės rutuliškumo idėją iškėlė senovės graikai (Pitagoras, VI a. pr. m. e.; Aristotelis, IV a. pr. m. e.); Žemės rutulio apytikslius matmenis apie 240 pr. m. e. nustatė Eratostenas. Skriejimo aplink Saulę idėją III a. pr. m. e. iškėlė Aristarchas Samietis. Įsigalėjus pasaulio geocentrinei sistemai, iki XVI amžiaus Žemė laikyta centriniu Visatos kūnu. Kad Žemė yra tik planeta, skriejanti aplink Saulę (Heliocentrinė sistema), 1515 įrodė M. Kopernikas (Lenkija).

Žemė susideda iš koncentrinių apvalkalų, dar vadinamų geosferomis: išorinio dujų apvalkalo - atmosferos, vandens apvalkalo - hidrosferos ir trijų vidinių sluoksnių: Žemės plutos, mantijos ir branduolio. Iš kitų planetų Žemė išsiskiria būtent tuo, kad turi pirmąsias dvi geosferas - atmosferą ir hidrosferą.

Skaityti daugiau...
 

Amazonija

Amazonija yra didžiausia pasaulyje pusiaujo žemuma. Ji plyti Amazonės upės baseine tarp Gvianos plokščiakalnio šiaurėje ir Brazilijos plokščiakalnio pietuose. Vakaruose remiasi į rytinius Andų kalnų šlaitus ir tęsiasi per visą žemyną iki Atlanto vandenyno. Amazonės žemumos paviršius plokščsias, retai pakyla aukščiau kaip 150 metrų virš jūros lygio. O tai tik 50 metrų aukščiau už vidutinį Lietuvos paviršiaus aukštį. Seniau Amazonijos teritorijoje tyvuliavo jūra.

Joje kaupiasi jūrinės nuosėdos, žemyninės nuogulos. Per ilgą laiką čia susidarė kelių tūkstančių metrų nuosėdinių uolienų  sluoksnis. Amazonė plyti pusiaujo ir subekvatorinėje klimato juostoje. Čia visus metus oro temperatūra aukšta. Labai drėgna. Vasaros ir žiemos temperatūros mažai skiriasi. Kiek labiau išryškėja sausasis ir drėgnasis laikotarpis.

Dėl didelio kritulių kiekio Amazonėje pietų Amerika vadinama drėgniausiu žemynu. Kritulių gausa į šią teritoriją neša iš Atlanto vandenyno pučiantys šiaurės rytų ir pietryčių pasatai. Jų kelyje nėra kliūčių, todėl drėgni orai giliai prasiskverbia į žemyną, pasiekia Andus.

Gausus krituliai ir lėkštas Amazonijos paviršius buvo gera prielaida susidaryti tankiam upių tinklui, dideliems pelkėtiems plotams. Milžniškoje Amazonijos teritorijoje auga drėgnieji pusiaujo miškai.

Skaityti daugiau...
 

Duomenys apie valstybių požymius

Skaityti daugiau...
 

Valstybių duomenų lentelė

Skaityti daugiau...
 

Apgyvendinimo sistemos špera

Skaityti daugiau...
 

Japonijos ekonomikos augimo prielaidos

Pokario laikotarpyje tekančiosios saulės šalis tapo viena iš  priešakinių kapitalistinio pasaulio valstybių, antrąja pagal padėtį JAV konkurente. Japonija - tai pasaulinė valstybė ir pasaulyje su elektroninėmis ir viršgarsinėmis perdavimų sistemomis būtų psichologinė ir politinė klaida laikyti ją tiktai azijietiška šalimi. Pastaraisiais metais Japonija tapo, iš esmės, pagrindiniu JAV ekonominiu konkurentu. Šis “palikimas” atspindėjo eilę tarptautinės tvarkos objektyvių faktorių ir Japonijos vystymosi specifines istorines - ekonomines ir socialines - politines ypatybes.

Dar XIX amžiaus viduryje Japonija, spaudžiama JAV is Europos valstybių, atsisakė 300 metų trukusios izoliacijos ir pradėjo energingą modernizaciją, o 60 - aisiais metais buržuazinė “Meidzi revoliucija” palengvino kapitalistinę industrializaciją. Visa tai padėjo pereiti japonų kapitalizmui į imperializmo stadiją. Kaip stimulą vykdant militarizmo ir ekonominės agresijos politiką Japonijos valdantieji sluoksniai traktavo kaimyninių šalių ekonominį ir karinį silpnumą (Kinija, Korėja). Kažkokiu tai laipsniu šis faktorius turi įtakos ir šiandien.

Laikotarpyje po antrojo pasaulinio karo eilė unikalių, plankių Japonijai faktorių apsprendė gana sparčius (kapitalizmui) ekonominio vystymosi tempus, žymiai viršijančius JAV ir Vakarų Europos rodiklius - fenomenas, kuris buržuaziniame moksle pavadintas “Japonišku stebūklu”. Gal būt svarbiausias iš šių faktorių - aukštas kaupimo lygis. Jo norma Japonijoje pastaraisiais  metais pusantro karto viršija amerikietišką normą, ir tai žymiai pagreitina pagrindinio kapitalo atnaujinimą, ir žinoma gamybos efektyvumo augimą. Savo ruožtu, šis lygis tapo galimas dėka palyginti žemo japonų darbininkų darbo užmokesčio, palyginti nedidelių (iki 80 - ųjų metų) karinių išlaidų dydžių ir bendrai karinio suvartojimo; dėka ypatingai dosnios finansinės paramos bizniui iš valstybės pusės. Tokia parama, nukreipta ilgalaikių technologijų ir struktūrinių programų spreandimui, - tai pagrindinis valstybinio - monopolinio reguliavimo Japonijoje skirtumas  nuo tokio reguliavimo kitose šalyse, tai viena iš jos palyginti sėkmingo prisitaikymo prie basikeičiančių pasaulinės rinkos sąlygų paslapčių, svarbi ūkinio stiprėjimo pagreitinimo priemonė. Kitas spartaus Japonijos išsivystymo faktorius - platus įsisavinimas, efektyvus pritaikymas ir esminis tobulinimas užsieninės, pagrindinai amerikietiškos, patirties ir pasiekimų mokslo ir technikos srityje (pastebėta, kad greitas užsieninės patirties įsisavinimas iš viso yra būdingas salų žmonėms). Tai suteikė galimybę Japonijai laimėti nemažai laiko, sutaupyti žaliavas ir jėgas. Tiesa, toks kursas aosprendė šalies priklausomybę nuo technikos ir technologijos importo, ypač iš JAV, tačiau 70 - 80 aisias metais ji ţymiai sumažėjo. Japonija tampa technologijos neto - eksportininkė, ir jos techninės naujovės aktyviai diegiamos Amerikos įmonėse.

Skaityti daugiau...
 

Antarktida (referatas)

Antarktida - pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis - apie 2000 - 3000 metrų. O rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2 % žemyno nėra apledėję. Antarktida - penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln. km2. Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti - Vinsono kalnų masyvas - 5140 m. Tai pat yra gilių įdubų - 2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštas šelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip 1km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi į vandenyno guolį (maždaug 4 - 5 km. gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir gilių duburių (Afrikos - Antarktidos iki 6972 m., Australijos - Antarktidos iki 6089 m. Belinghouzeno iki 5395 m), kuriuos skiria povandeniniai kalnagūbriai. Daugelis salų yra tų kalnagūbrių viršūnės. Vidutinis Antarktidos aukštis kartu su ledu (2040 m.) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Antarktida nepriklauso nė vienai valstybei. Kadangi ten nėra nuolatinių gyventojų, o tik tyrinėjimų stotys šis žemynas vadinamas mokslo ir taikos žemynu.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 1 iš 3
Geografija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt