www.spargalkes.lt

Literatūra

Tautosaka

Folkoloras – folk liaudies, lore – išmintis. Tautosaka – tradicinis sakomo ar dainuojamo įvaizdžio menas. Jam priklauso dainos ir raudo, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, patarlės, priežodžiai, mįslės ir minklės, greitakalbės, skaičiuoklės, gamtos garsų pamėgžiojimai, užkalbėjimai, maldelės, šūksniai ir dar kitų žanrų kūriniai. Kūrėjo požiūriu tautosak aiškia skiriasi nuo individualios kūrybos. Esminis tautosakos  bruožas, skiriąs ją nuo individualaus meno, yra kūrybinis kolektyvikumas. Kitas svarbus tautosakos bruožas – tradiciškumas.

Skaityti daugiau...
 

"Altorių šešėly" trumpas konspektas

„ Altorių šešėly“ - trumpas konspektukas 2-3 dalies.

1. Liudas atvyksta į Kalnynu parapiją. Atremontuojamas jam vikariatas. Klebonas Platūnas ir vikaras Stripaitis nebuvo patenkinti jo, kaip antro vikaro atvykimu.  Platūnas - klebonas, užsiėmęs ūkiu. Stripaitis - vikaras, užsiėmęs dviem kooperatyvinėm parduotuvėm „ Žagre“ ir „ Laime“. Julė - klebonijos šeimininkė davatka. 2. Atvyksta Vasaris su tėvu ir iškart pajunta, kad jis nelaukiamas. Sekančią dieną jis sužino, kad laikys laidotuves su pamokslu (aišku jis to nemoka) ir nutaria nesikišti į„ Žagrės“ reikalus. Žiodelis - Kunigo Stripaičio priešas vis prašantis, kad tas sušauktų kooperatyvo susirinkimą ir išmokėtų jiems pinigus. 3. Sunkiai atlaikę mišias, nes vis klydo. Nepatiko jam nešvari bažnyčia. Klausėsi išpažinčių (davatkos net iš kito kaimo pas jį atvažiuodavo). Kažkoks Piktupių Andrius iš tų, kurie ėjo išpažinčių neprileido prie Komunijos, bet jis nuėjo. Aišku ir vėl jis apie tai galvoja.

Skaityti daugiau...
 

Pasakotojo žvilgsnis novelių triptike „Ak, Teofili” (J. Aputis)

Ak, Teofili” pasakotojas lyriškai, kartais su lengva ironija, pastebi Beno, Vilijos, Mildos ir kitų veikėjų tarpusavio santykius, veiksmus. Dažniausiai pastebimas Benas - pagrindinis veikėjas, atvežęs į kaimą dvi matininkes. Su malonumu ir ironija aprašoma Beno kelionė su matinikėm. Benas atsidūręs tarp panelių jaučiasi nepatogiai, rūpinasi dėl kiekvienos smulkmenos: „drebėk sulaikęs kvapą, kad arklys neimtų kelti uodegos arba kad nepradėtų po pilvu leisti alų”. Ironizuojamas jaunatviškas Beno drovumas, nedrąsumas. Visa kelionė namo papasakojama smagiai, su ilgesiu prisimenant tą dieną.

Skaityti daugiau...
 

K. Donelaitis "Metai"

ĮVADAS

Kristijono Donelaičio Metai – neįprastas kūrinys šiandieninio skaitytojo akiai; neturi jis aiškios pradžios ir aiškios pabaigos. Šiame kūrinyje nėra pagrindinio įvykio – kulminacijos. Metų kalba sunkoka. Metai yra pirmasis didesnės apimties grožinės lietuvių  literatūros tekstas ir kartu – bene vertingiausias kūrinys mūsų literatūros istorijoje. Metuose vertina NE PAGAL ISTORINIUS NUOPELNUS, o pagal gebėjimą dorai gyventi. Donelaičio kūrinyje tarytum teigiama, jog, norint išsaugoti tautiškumą, bū-tina laikytis krikščioniško gyvenimo normų. Metų stilius imtas vadinti grubiu beveik proziniu.

Skaityti daugiau...
 

D. Keyes "Gėlės Eldžernonui"

1. įvykių apžvalga - kovo 5

Daktaras Štrausas sako, kad nuo šios dienos aš privalau užrašyti viską ką galvoju ir darau. Aš nežinau kam to reikia bet jis sako, kad tai svarbu nes nori pažiūrėti ar jie mane panaudos. Aš tikiuosi, kad jie mane panaudos. Mis Kinianė sako, kad jie padarys mane protingą. Aš noriu būti protingas. Mano vardas Čarlis Gordonas. Man 37 metai. Daugiau neturiu apie ką todėl šiandieną baigiu.

Skaityti daugiau...
 

Lyrinio subjekto pasaulėjautos įpatumai Vytauto Mačernio “Vizijose”

Vytautas Mačernis, skirtingai nuo kitų to meto poetų ir rašytojų, savo mintis kreipė ne į vykstančių įvykių bei aplinkybių nagrinėjimą, aprašymą bei išaukštinimą ar pažeminimą, pasmerkimą, bet į filosofinius, tiesiogiai neatsakomus, daugiareikšmius dalykus. Jo poezija - filosofinė, ji remiasi ne socialinių tiesų nagrinėjimu, bet prasmės ieškojimu gyvenime, gamtoje, galų gale pačiame žmoguje. Vytautas Mačernis vieninteliame pilnai užbaigtame cikle “Vizijos” ir ieško atsakymų į būties klausimus, norėdamas chaoso, karų bei nuoskaudų kupiname pasaulyje rasti filosofinę tiesą, įžvelgti gėrį, grožį bei palaimą, rasti nusiraminimą bei džiaugsmą, norėdamas suprasti pasaulį ir pamatyti jį sielos akimis. “Vizijos” sudarytos iš septynių dalių, “Įžangos” bei su ja susijusios “Pabaigos”. Lyrinis “aš” jose keliauja nevaržomas jokių laiko pančių, jis laisvai palieka dabartį ir pasineria į malonią ir saugią praeitį, žvelgia į šviesią ateitį ir vėl grįžta į niūrią, tamsią dabartį.

Skaityti daugiau...
 

H. Hesė "Stepių vilkas"

Leidėjo pratarmė

Šioje .knygoje spausdinami mums likę užrašai žmogaus, kurį mes, naudodamiesi jo paties ne kartą pavartotu posakiu, vadinome „Stepių Vilku". Sunku pasakyti, ar reikia jo rankraščiui įvadinio žodžio; aš, šiaip ar taip, jaučiu poreikį prie Stepių Vilko lapų pridėti keletą savų, kuriuose mėginu užrašyti savo prisiminimus apie jį. Aš nedaug apie jį težinau, o jo praeitis ir kilmė man visai nežinoma. Bet jo asmenybė man padarė stiprų ir, turiu pasakyti, malonų įspūdį.

Skaityti daugiau...
 

Žanas Kokto "Orfėjas"

Svetainė Orfėjo viloje. Keista svetainė. Gerokai panaši į fokusininkų svetaines. Giedras balandžio dangus ir skaisti jo šviesa neperveikia nuojautos, kad svetainėje viešpatauja paslaptingos jėgos. Net įprastiniai baldai atrodo įtartini. Pačiame vidury, lyg ir nišoje, stovi baltas arklys. Jo kojos labai panašios į žmogaus kojas. Į kairę nuo arklio - kita nedidelė niša. Toje nišoje, apipintoje laurais, stūkso plikas postamentas. Už postamento, dar kairiau, durys į sodą. Kai tos durys atidarytos, jos užstoja postamentą. Į dešinę nuo arklio - fajansinė prausyklė. Už prausyklės, dar dešiniau - stiklinės durys vilą supančios terasos pusėn, jų langas kiek pradaras į lauką.

Skaityti daugiau...
 

Maironis "Dvi žvaigždės" analizė

Nesunkiai suradęs savo Žemaitiškąjį kelia, lietuvių romantikas Jonas Mačiulis – Maironis visą gyvenimą ieškojo ir kito, daug reikšmingesnio vedančio į pažinimą ir žmogaus vertes suvokimą. Pats savo kūrybą daugeliui nušvietęs kelią, jis eilėraštyje ‘Dvi žvaigždės” atskleidžia žmogaus ilgesy ir tokiu šviesiu buvimo svarbą bei  prasme. Jau soneto pavadinimas pasako, kas yra žmogui svarbiausia. Skaičius ‘du’ žymi, jog niekas nepasitenkina vienetais, o trokšta daugiau, bent daugiau nei minimumo. Taigi jau čia prabyla maksimalistas – Maironiui būdingas lyrinis žmogus. Žmogus, kurio monologu ir paremtas eilėraštis. Pasakojimas pradedamas nesistengiant nuleisti atkakliai į aukštybes žvilgsnio, ieškančio kažko į ką galėtų stiebtis. To simbolis yra žvaigždė.

Skaityti daugiau...
 

Pranešimas "Remarkas ir jo romanas "Vakarų fronte nieko naujo""

Erichas Marija Remarkas – vienas populiariausių XX amžiaus vokiečių rašytojų. Į literatūros istoriją jis įėjo pirmiausia kaip įtaigus „žemojo sluoksnio“ likimo vaizduotojas. Remarkas priklauso rašytojų kartai, patyrusiai dramatiškus XX amžiaus istorinius įvykius: Pirmąjį pasaulinį karą, politinę ir ekonominę Veimaro respublikos krize, Antrąjį pasaulinį karą, sunkų pokario laikotarpį... Viskas kas susiję su tragiškais žmonių likimais, tapo svarbiausia Remarko kūrybos tema. Erichas Marija (Paulius) Remarkas gimė 1898 metų birželio 22 dieną Osnabriuke, knygrišio šeimoje. Jaunystėje labai mėgo skaityti knygas ir svajojo apie turtingą gyvenimą, tačiau jo luomo žmogui tai nebuvo įmanoma. Rašytojas mirė 1970 metų rugsėjo 25 dieną Šveicarijoje. Remarkas parašė keturiolika romanų, vieną pjesę, kelis apsakymų ir esė rinkinius. Žymiausi romanai: „Vakarų fronte nieko naujo“, „Juodasis obeliskas“, „Triumfo arka“, „Trys draugai“, „Laikas gyventi ir laikas mirti“.

Skaityti daugiau...
 

A. Vaičiulaitis

Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Tai meilė, supratimas, užuojauta, tolerancija, tikėjimas geraisiais žmogaus pradais. Rašytojas daug dėmesio skiria ir rašymo būdui - aiškiam, skaidriam, elegantiškam stiliui, meniškumas Vaičiulaičiui - pagrindinė sąlyga. Jo tekste estetinį pasigėrėjimą kelia taisyklingas ir švarus sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, išraiškingos detalės, didelis autoriaus pastabumas ir psichologinė nuovoka, graži spontaniškumo ir racionalumo dermė, pasireiškianti tie kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje.

Skaityti daugiau...
 

Literatūros rūšys ir žanrai

I. LYRIKA – kūriniai (paprastai eiliuoti), perteikiantys individo išgyvenimus, įspūdžius, nuotaikas, mintis. Baladė – trumpas eiliuotas istorinių ar liaudies motyvų kūrinys, vaizduojantis intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius, tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje. Daina – rašytinės lyrikos žanras, kurio charakteringos žymės – melodinga intonacija, refrenai, atsikartojantys kupletai, kreipinių – atsakymų paralelizmas. Eilėraštis – labiausiai neapibrėžtas, universaliausias lyrikos žanras, dominuojantis nuo romantizmo laikų. Elegija – rimto turinio, susimąstymą reiškiantis kūrinys, kuriame kalbama liūdno prisiminimo ar skundo tonais; kilusi iš laidotuvių raudų.

Skaityti daugiau...
 

Jonas Basanavičius

Daktaras Jonas Basanavičius gimė 1851 metais lapkričio mėnesio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiaus,Vilkaviškio apskrity.Štai paties Basanavičiaus žodžiai apie savo gimimą: “-Ant šio baltojo “kalno”svieto lapkričio 12/23 d. 1851m., 7-tą valandą vakare ateinant, dėl nežinomos priežasties , teko man gimti  i n  a s p h i x i a , taigi pusgyviu, ir tik su dideliu vargu tapęs atgaivintas.Ar trinant šepečiu mano kojų padus, ar per kokį, kaip tėvams rodėsi, stebuklą, po geros sako, valandos aš atsigaivalėjęs; tėvai jau tada mane, nors pusgyvį, prižadėjo į kunigus leisti, jei tik Dievas teiksiąsi dvasią įkvėpti į mano menką kūnelį. Lapkričio24 d, 4 h po pietųbuvau Bartininkų bažnyčioje klebono Jono Burdulio apkrikštytas, o kadangi tą dieną buvo Jono nuo kryžiaus, tai ir man Jono vardą suteikta. Bet tai buvo, rodos, nelemtas to šventojo vardas, kursai mano gyvenime, tarytum, man daug nelaimių atgabeno.”*

Skaityti daugiau...
 

Tas begalinis motinos skausmas ir rūpestis pagal P.Cvirkos romaną "Žemė maitintoja"

Maža lietuvi literatūroje kūrinių, kuriuose nebūtų vaizduojama moteris, jos gyvenimas, likimas. Maža rašytojų, kurie neminėjo motinos, neaprašė jos širdies gerumo, rankų švelnumo. Kaip ir dabartinės, taip ir senesnės kartos kūrėjams moteris - motina - dažnai viena iš pagrindinių kūrinio veikėjų. Tokia ji buvo Žemaitei, Vaižgantui, Vienuoliui, Biliūnui ir kt.. Šią tradiciją pratęsė ir P.Cvirka savo romane “Žemė maitintoja”. Pagrindinė kūrinio herojė Monika - paprasta kaimo moteris. Jos gyvenimo pagrindas - motinystė, jos laimė - vaikai. “Žemės  maitintojos” įtaigumą labiausiai nulėmė nuoširdžiai ir meniškai papasakota Taručių šeimos istorija. Kūrinyje pavaizduoti svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai - meilė, vaikų gimimas, kova už asmeninius siekius ir jų žengimas, artimjų mirtis.

Skaityti daugiau...
 

Menininkas ir visuomenė (lentelė)

Skaityti daugiau...
 

Klaipėda - Lietuvos uostas

Knygos struktūra: šis Petronėlės Žostautaitės leidinys sudarytas iš pratarmės, trijų stambių skyrių (jie sudaryti iš keleto smulkesnių skyrelių) ir baigiamojo žodžio. Pratarmėje trumpai apžvelgiamas knygos turinys ir įžengiama į knygos esmę t.y. Klaipėdos krašto istoriją 1923-1939 metais.  Pirmasis iš stambesniųjų skyrių,  tai “Klaipėdos uostas Lietuvos Respublikos sudėtyje”. Jame trumpai aprašoma Klaipėdos krašto istorija nuo XIIIa. iki pirmojo pasaulinio karo, kurio metu Klaipėda yra atimama iš Vokietijos. Vėliau yra rašoma apie uosto vystymąsį, jį atgavus. Antrasis skyrius: “Prekybos laivyno kūrimas”. Čia aprašomas Lietuvos laivyno (prekybinio truputį vėliau) kūrimas ir vystimasis. Trečiasis skyrius - “Prekių apyvarta per Klaipėdos uostą”. Šiame skyriuje rašoma apie Lietuvos prekybinių santykių gerėjimą su kitomis valstybėmis. Į Lietuvą pradeda plaukti didesnių valstybių laivai su verslo pasiūlymais ir t.t. Knygos  “Baigiamajame žodyje” trumpai aprašoma situacija po II pasaulinio karo, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, o Lietuva prie  Sovietų sąjungos.

Skaityti daugiau...
 

"Baltaragio malūno" ištrauka

“Bet kai įsisiaučia audra, užgroja pušynų vargonai, nušvinta Baltaragio akmuo ir vėl sustingsta. Iš ežero gelmių pakyla baltakarčiai obuolmušiai žirgai, ir lekia su jais kaip su vėjo sparnais jaunikis su nuotaka.” Tai - Girdvainis su Jurga. Pagaliau kartu jie skrenda į savo laimę. Kad būtų laimingi, jie turėjo atsisakyti gyvenimo žemėje, kai Jurga buvo “viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti”. Gyveno ji tada kartu su tėvu, buvo laiminga, ir dar nežinojo, kad tėvelis ją pažadėjęs Pinčukui, Paudruvės pelkių velniui, ir kad dėl to jai teks daug skausmo patirti.

Skaityti daugiau...
 

Žmogaus ir gamtos ryšys M.Katiliškio romane “Užuovėja”

Mariaus Katiliškio “Užuovėja” - dvylikos novelių knyga. Savarankiškos novelės sujungtos į vientisą kūrinį. Vientisumą rodo veiksmo erdvės ir laiko brandumas, autoriaus sumanymas ir jo kūrybinė idėja. Romane “Užuovėja” vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, jo žmonės, įvykiai, natūrali ūkio darbų seka per keturis metų laikus. Tai šiek tiek panašu į K.Donelaičio “Metus”, kurių keturias dalis į vientisą kūrinį jungia gamta, žmonės ir jų darbai. Autoriui nėra labai svarbūs atsitikimai, Katiliškiui daug svarbiau parodyti, kaip jie bendrauja tarpusavyje. Pasibaigęs metų ratas susijungia su pradžia.

Skaityti daugiau...
 

Romantizmo literatūra

Pulsuojančioje ir trūkinėjančioje lietuvių romantizmo literatūroje tarp Antano Baranausko ir Maironio pasigirsta skaidrus Antano Vienažindžio poetinis balsas. Prasiveržęs sudužusios meilės rauda, trykštąs skausmu ir liūdesiu iš Dusetų, Krinčino ir Laižuvos, jis sklido ne tik po visą Lietuvą, bet buvo girdimas ir Lenkijoje, ir Amerikos lietuvių emigranto bei Samaros tremtinio pastogėje. Spalvinga, tauri A. Vienažindžio asmenybė ir emocijomis trykštanti lyrika šiandien mums įdomi keliais aspektais. Literatūros istorikui rūpi nustatyti jos vietą XIX a. antrosios pusės lietuvių poezijoje, tautosakos tyrinėtoją jaudina vienas unikaliausių reiškinių – autorinės dainos tautosakėjimas , o menininką poeto asmenybės tragizmas, iš kurio jis gali semtis įkvėpimo savo kūriniams.

Skaityti daugiau...
 

Našlaitės motyvas

Pasakos – vieni ryškiausių ir žinomiausių tautosakos kūrinių. Pasakos yra skirstomos į daugelį tipų. Vienas žinomiausių ir įdomiausių tipų yra stebuklinės pasakos, kuriose pasakojamos neįtikinamiausios istorijos. Pasakų veikėjai yra skirstomi į teigiamus ir neigiamus personažus. Dažniausiai pasakų personažai yra idealizuojami. Kiekvienas jų pasižymi tik jiems vieniems būdingomis savybėmis ir charakterio bruožais. Pasakose vaizduojamos gėrio ir blogio kovos, kurios dažniausiai pasibaigia teigiamų, gerųjų personažų pergale. Išsamiausia gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes atskleidžia pasakos apie pamočių ir našlaičių kovas.

Skaityti daugiau...
 

Vaikystės pasaulis lietuvių literatūroje

Vaikai yra gyvenimo tikslo įprasminimas. Būtent jie užtikrina ilgaamžį ir nenutrūkstamą kartų tęstinumą. Todėl nepaprastai svarbu ugdyti ir globoti šias jaunas ir gležnas asmenybes. Manau, kad visa tai savo kūryboje nuostabiai interpretavo viena iš lietuvių literatūros rašytojų Šatrijos Ragana, kuri dėka subtilių moteriškų nuostatų sugebėjo tiksliai apibūdinti ir perteikti vaikiškojo pasaulio pirmapradį nekaltumą ir paprastumą.

Skaityti daugiau...
 

R. M. Rilkė "Laiškai jaunam rašytojui"

Didžiai gerbiamas pone,

Jūsų laiškas pasiekė mane vos prieš kelias dienas. Noriu padėkoti Jums už jame pareikštą didelį ir mielą pasitikėjimą. Daugiau ne ką ir tegaliu. Negaliu gilintis į Jūsų eilėraščių pobūdį; mat bet kokie kritiko ketinimai man pernelyg svetimi. Nėra nieko, kas paliestų meno kūrinį menkiau nei kritinis žodis: pabaiga čia visuomet būna tik daugiau ar mažiau pavykęs nesusipratimas. Daiktai nėra tokie apčiuopiami ir nusakomi, kaip mes dažniausiai esame įtikinėjami; dauguma įvykių yra nenusakomi, jie vyksta erdvėje, kurion žodis niekados nėra įžengęs, o labiau už viską nenusakomi yra meno kūriniai, slėpiningi padarai, kurių gyvenimas tveria greta mūsų laikino gyvenimo.

Skaityti daugiau...
 

Rašinys "Baltaragio malūnas"

“Bet kai įsisiaučia audra, užgroja pušynų vargonai, nušvinta Baltaragio akmuo ir vėl sustingsta. Iš ežero gelmių pakyla baltakarčiai obuolmušiai žirgai, ir lekia su jais kaip su vėjo sparnais jaunikis su nuotaka.” Tai - Girdvainis su Jurga. Pagaliau kartu jie skrenda į savo laimę. Kad būtų laimingi, jie turėjo atsisakyti gyvenimo žemėje, kai Jurga buvo “viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti”. Gyveno ji tada kartu su tėvu, buvo laiminga, ir dar nežinojo, kad tėvelis ją pažadėjęs Pinčukui, Paudruvės pelkių velniui, ir kad dėl to jai teks daug skausmo patirti.

Skaityti daugiau...
 

Rašinys "Lapino paveikslas V. Krėvės "Skerdžiuje""

Apsakymas “Skerdžius” – vienas gražiausių V. Krėvės kūrinių. Jo herojus skerdžius Lapinas – išties įdomus žmogus. Apsakyme ir pasakojama apie jį. Skerdžius Lapinas - seniausias Pagirių kaimo gyventojas. Jis “it ąžuolo kelmas” stiprus, tačiau “nors žemo ūgio, bet drūtas”. Lapinas su žmona gyveno sodžiaus gale, vargingoje dūminėje pirkaitėje. Stalas, lentynos ir suolas buvo jo menkučiai vargingo žmogaus baldai. Lapinas vilkėdavo sena skylėta gunčele, turėdavo kepurę, o kelnes juosta rišdavosi. Daiktai, su kuriais niekada nesiskirdavo, buvo botagas, trimitas, ir duonkrepšis. Jie įrodydavo Lapiną esant skerdžiumi.

Skaityti daugiau...
 

Vytauto Mačernio pasaulis

Vytautas Mačernis - vienas iš tų jaunų, talentingų, skaudaus likimo menininkų, kurie tik trumpam sužibėjo lietuviškos literatūros padangėje. Dabar sunku nujausti ar įsivaizduoti; kokias kūrybines aukštumas būtų pasiekęs šis poetas, tačiau net tas nedidelis palikimas yra labai vertingas ir įvairiaspalvis. Ypač ryškiai savo vidinį pasaulį, sielos virpesius atskleidžia eilėraščių cikle “Vizijos”. Nors tuo metu, kai buvo kuriamos šios eilės, pasaulyje vyksta sudėtingos istorinės permainos, V.Mačernis sugeba bent dvasios regėjimuose pamatyti gėrį, grožį, tiesą.

Skaityti daugiau...
 

Referatas "V. M. Putino "Parafrazės""

Bene vienas didžiausių vėlyvosios V.Mykolaičio-Putino poezijos kūrinys – lyrinis ciklas “Parafrazės”. Jis išleistas 1957 metais. Parašytas, parafrazuojant L. Bethoveno muzikines temas bei įvaizdžius, plėtojant vokiečių kompozitoriaus mintį apie žmogaus išsivadavimą iš sielvarto. Ši tema, skambėjusi daugelyje jo kūrinių (“Septynios dienos”, “Krintanti žvaigždė” ), poeto gyvenime įgavo didžiausią reikšmę, nes aprėpė visą žmogiškosios būties esmę. Kaip sakė Eduardas Mieželaitis : ”Parafrazės” – tai “ilgai poeto brandintų minčių, ilgų jo kūrybinių ieškojimų apoteozė” (E. Mieželaitis. Čia Lietuva. V., 1986, p.204.).

Skaityti daugiau...
 

Z. Stankus "Kaip tampama albinosais"

Įžanga arba epilogas

Išėjome į armiją jauni, suaugusiųjų kūnais, bet dar vaikišku protu. Paaugliai... Palikę gyvenimą be rūpesčių, iš viskuo pasirūpinančių tėvų glėbio, kiti tiesiog iš mokyklos suolo, nežinodami gyvenimo prasmės ir visų jo sunkumų, papuolėme į sistemą, kurioje kiekviena diena - tai kova už būvį, kurioje tik jėga ir sumanumu galima ko nors pasiekti, kartais net išlikti. Naudodamiesi mūsų nesusiformavusia psichika, valstybės politikai pajungė mus nešvariems darbams. Iš mūsų lipdė robotus žudikus. Tik nedaugelis galėjom suprasti, ką mes iš tikrųjų darome,- manėm, kad karas lieka karu ir jame galioja tik karo įstatymas: stipresnis neteisiamas. Karas išdarkė ne tik mūsų kūnus, bet ir sielas. Grįžome namo pavargę, bet žinojome, kas yra tikra draugystė, kur riba tarp gyvenimo ir mirties.

Skaityti daugiau...
 

Monikos paveikslas - lietuvių literatūros tradicijų tęsinys

Skaitydami lietuvių rašytojų kūrinius, dažnai atrandame nuostabiai pavaizduotą jausmingą ir jautrų lietuvės motinos paveikslą. Moteris - tai mūsų gyvenimo pradžia ir subrendimas, pagalba sunkią valandą ir paguoda. Kaip nebūtų dienos be saulės šviesos, taip nebūtų žmogaus be moters, motinos. Petras Cvirka, kurdamas būtent tokias moters, Monikos, paveikslą, sudėjo ir supynė į jos jausmų bei išgyvenimų pynę visus gražiausius ir tauriausius charakterio bruožus. Jeigu nekreipsime dėmesio į tuo metu būdingą tamsumą, kuris dažnai veda prie naivumo ir nesupratimo paprasčiausių gyvenimiškų tiesų, galėsime teigti, kad Monika - tai moters idealas, kuris išgyvena kiekvienai moteriai likimo skirtus džiaugsmus ir skausmus.

Skaityti daugiau...
 

Džekas Londonas "Baltoji iltis"

PIRMOJI DALIS. MĖSOS PĖDSAKAIS

Tamsus eglių miškas rūsčiai niaukstėsi abipus užšalusios upės vagos. Neseniai praūžęs vėjas nudraskė nuo medžių baltą šerkšno apdarą, ir jie tarsi glaustėsi vienas prie kito, juodi ir grėsmingi blėstančioje dienos šviesoje. Neaprėpiama tyla gaubė visą kraštą. O patsai kraštas atrodė nyki dykuma - be gyvybės, be judėjimo - toks vienišas ir šaltas, jog net per maža būtų pasakyti, kad jis liūdnas. Jame šmėžčiojo juoko užuomina, bet tas juokas buvo daug baisesnis už bet kurį liūdesį, - juokas, toks nedžiaugsmingas, kaip sfinkso šypsena, juokas, šaltas kaip speigas, ir persunktas begalinio siaubo. Tai buvo valdinga ir nenusakoma amžinybės išmintis, amžinybės, besijuokiančios iš gyvybės menkumo ir gyvybės pastangų. Tai buvo Tyrai - žiaurūs, iki pat gelmių įšalę šiaurės Tyrai.

Skaityti daugiau...
 

Fransuaza Sagan "Sveikas, liūdesy"

Šis jausmas toks didelis, toks egoistiškas, kad beveik gėdinuosi jo, o liūdesys man visada kėlė pagarbą. Anksčiau aš nežinojau, kas tai yra; buvau patyrusi nuobodulį, kartėlį, rečiau — sąžinės graužimą. O dabar mane gaubia kažkas dirglus ir švelnus kaip šilkas ir atskiria nuo kitų. Tą vasarą man suėjo septyniolika metų, ir aš buvau visiškai laiminga. „Kiti" — tai mano tėvas ir Elzė, jo meilužė. Noriu iš karto paaiškinti situaciją, nes ji gali pasirodyti dviprasmiška. Tėvui tada sukako keturiasdešimt, ir jis jau penkiolika metų našlavo; tai buvo jaunas, energingas, patrauklus vyriškis, ir, grįžusi iš pensiono prieš dvejus metus, aš kaipmat supratau, kad jis turi moterų. Sunkiai susitaikiau tik su tuo, kad jos kas pusmetį keitėsi.

Skaityti daugiau...
 

S. T. Kondrotas "Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą" II dalis

Kas nutiko, ko gi jūs sustojot, kas verčia jus neryžtingai trypčiot vietoj užuot skubėjus pirmyn? Koks ten tamsus daiktas užtveręs jums kelią? A, tai žmogus. Pusiau sėdi, pusiau guli. Pečiai ir pakaušis atremti į sieną, kojos tyso kiek pražergtos. Porcelianinės akys, vaškinės rankos, skylė krūtinėj. Negyvas kūnas. Nė vienas iš jūsų neprikišo čia nagų, neprisidėjo prie jo mirties. Tai iš kur tas kartėlis burnoj, slegiantis kaltės jausmas? Nejaugi staiga jūs būtumėt supratę, kad pražudėt jį egzaltuotu pasitikėjimu, kurį reiškėt velionio broliui dar tada, kai šis ėmė statyt tiltą per upę (o po teisybei Tiltą per prarają, skiriančią gyvenimą ir mirtį, ateitį ir praeitį)? Nejaugi staiga jūs būtumėt pajutę, kad pražudėt Dovydą griausmingu savo juoku, savo svaigiu siautuliu, kai tas tiltas buvo pastatytas? O ne, jūs niekados neprisiimsit kaltės. Kaltas vien tik likimas, vien tik jisai ir niekas daugiau. Bet vis dėlto kažkas laiko jus prikaustytus vietoj, kažkokia jėga neleidžia lengvai ir paprastai peržengt šios mirties ir skubėti priekin. Jūs stovit ir dairotės lyg skalikai, pametę šiltus pėdsakus. Užsitvenkė jūsų prisiminimų upė, sustojo veržlus putojantis srautas. Vanduo kyla ir kyla, apsemdamas vis didesnius atminties plotus. Potvynis. Prisiminimų potvynis.

Skaityti daugiau...
 

P. Cvirkos "Uogelė" interpretacija

Petrui Cvirkai būdingas domėjimasis žmonių socialiniu gyvenimu. Kūrinius jis rašė labai realius, išanalizuodamas kiekvieną, net ir smulkiausią detalę. Apsakymas “Uogelė” – tai pasakojimas apie kampininkę Uogelę, gulinčią mirties patale, ir apie ūkininką Japoną, kurio sąžinė jau seniai mirusi, o vieninteliai jį dominantys dalykai – pinigai ir aplinkinių nuomonė. Rašytojas tiesiogiai nesmerkia žmoniškumą praradusio ūkininko, bet visą šį uždavinį palieka skaitytojui. Apsakymas niūrus, parodantis kaimo žmonių skurdą, jų tarpusavio santykius. Didelis dėmesys skirtas spalvoms – jos ne tik išryškina žmogaus vidinę būseną, bet ir padeda sukoncentruoti skaitytojo dėmesį: “Jos kojos kyšbojo ilgos, apautos raudonomis kojinėmis”. Raššytojas taip pabrėžia Uogelės išskirtinumą. Labai taikliai įvedama spalva, kai Japonas sužino apie Uogelės tariamus turtus: “Japono akyse įžiebė rainai žalias liepsneles”. Žalios liepsnelės – lyg blogis, rusenantis žmoguje.

Skaityti daugiau...
 

Dainuojamoji tautosaka

Daina - vienas seniausių kūrinių. Lietuvių tauta nėra sukūrusi herojinio epo, todėl manoma, kad lietuvių liaudies dainos galėtų būti savotiška herojinio epo atmaina; juk dainose atsiskleidžia seniausia tautos dvasinė patirtis, žmonių  buitis, papročiai, senojo tikėjimo ženklai, pasaulėjauta. Daina - tai dvasinės kultūros atrama, taurių idealų reiškėją. Dainos gražios ir savitos, jos: Lyriškos; alsuoja pastovia namų, šeimos gyvenimo tvirtybe.

Skaityti daugiau...
 

Santrauka apie Kristijoną Donelaitį

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIII a. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? ŠŠie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui. Kristijoną Donelaitį daug kas sieja su Bardu, pirmiausia, krikščioniškoji pasaulėžiūra ir moralė. Bet jaučiame “Metuose” ir ššvietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį. K. Donelaitis gimė 1714m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės Nūnai Lazdynėliai – visiškai išnykusi sodybvietė.

Skaityti daugiau...
 

Referatas "Simonas Daukantas"

Įžanga

Simonas Daukantas gyveno audringu lietuvių nacionalinei istorijai laikotarpiu. Lenkijos - Lietuvos valstybės padalijimas 1795 m., Napoleono žygis į Rusiją 1812 m., Vilniaus Universiteto suklestėjimas XIX a pr. ir filomatų byla 1823 m., 1831 m. sukilimas ir Vilniaus Universiteto uždarymas, 1863 metų sukilimas it t. t. Šie įvykiai reikalauja nepaliaujamo dėmesio, išsamesnių žinių apie to meto kultūrą, literatūrą. Daukanto gyvenime bei kūryboje taip pat yra likę nemaža neaiškumų. Taip pat daug klausimų istorikams kelia ir besikeičiantis šiandieninis mūsų gyvenimas. Tačiau kaip ten bebūtų į istorijos puslapius Simonas Daukantas įėjo kaip garsus lingvistas, tautosakos rinkėjas ir publikuotojas, istorikas, elementoriaus autorius ir kitų populiarių knygelių vertėjas, tautinio atgimimo skatintojas ir įkvėpėjas.

Skaityti daugiau...
 

R. A. Heinleinas "Durys į vasarą"

Vieną žiemą, prieš prasidedant Šešių savaičių karui, mano katinas Petronijus Arbitras ir aš gyvenome Konektikute, senoje sodyboje. Abejoju, ar ji tebestovi — raketa pataikė visai šalia miesto, o sodyba buvo netoli sprogimo zonos ribos. Tie senieji karkasiniai pastatai dega kaip rūkomasis popierius. Net jei namas ir išliko, kažin ar kas jį benuomoja — juk iškrito radioaktyvios nuosėdos; bet tuo metu mudviem su Pitu ten buvo gera gyventi. Nuomos mokėjau nedaug, nes nebuvo vandentiekio, o valgomajame prie šiaurinio lango pasistačiau stalą braižymui — ten buvo geras apšvietimas. Vienintelis namo trūkumas — vienuolika durų į kiemą. Netgi dvylika, jei priskaičiuosime dar ir Pito duris. Aš visad stengiuosi įtaisyti Pitui atskiras duris; šiuo atveju tam pasitarnavo nenaudojamo miegamojo lange įstatyta lenta, kurioje išpjoviau siaurą, vos katino ūsų pločio landą. Labai jau didelę savo gyvenimo dalį esu praleidęs atidarinėdamas katėms duris. Kartą paskaičiavau, kad nuo civilizacijos aušros šitaip jau sugaišta 97 800 žmogaus darbo metų. Galiu parodyti apskaičiavimus. Pitas paprastai vaikščioja pro savąsias duris, nebent — o tai jam labiau prie širdies — pavyksta priversti mane atidaryti kurias kitas. Bet jei lauke prisnigta, pro savo duris katinas neis už jokius pinigus.

Skaityti daugiau...
 

A. Nyka - Niliūnas referatas ir eilėraščio analizė

Alfonsas Nyka – Niliūnas

Alfonsas Čipkus lyg tikrąjį savo paties ženklą pasirinko Alfonso Nykos – Niliūno pavardę. Šis žmogus į lietuvių literatūrą įėjo kaip poetas, kritikas ir vertėjas. Tiksli jo gimimo data nežinoma, bet manoma, kad A.Nyka-Niliūnas gimė 1919 metais (kai kurioje literatūroje galima rasti 1920 m.) Nemeikščių kaime, Utenos apskrityje. Gimtinės kraštovaizdis – pakalnėj tekanti Upė, parkas, senų medžių alėja, – tėvo balsu skaitoma knyga formavo kiek kitokį būsimąjį poetą nei kiti to krašto kūrėjai. Visa tai darė jį modernesniu, filosofiškesniu, lavino lakią vaizduotę. Šį ramų gimtąjį kampelį skyrė visai nedidelis atstumas nuo A.Miškinio tėviškės.

Skaityti daugiau...
 

V. Krėvės apsakymo "Kūčių vakaras" analizė

Vincas Krėvė – lietuvių rašytojas, kūręs įvairiomis temomis. Parašęs nemažai kūrinių istorine, Rytų kraštų tematika rašytojas gilinosi ir į kaimo, buities problemas. Jis parašė apsakymų rinkinį “Šiaudinėj pastogėj”. Jame V. Krėvė nagrinėjo kaimo žmonių gyvenimą, buitį. Rašytojas pergyveno du pasaulinius karus, todėl rinkinyje yra kūrinių ir karo tema. Toks  apsakymas yra “Kūčių vakaras”. Apsakymo pavadinimas nieko nesako apie kūrinio tematiką, tačiau parodo veiksmo laiką. Veiksmas vyksta Kūčių vakarą Rambių pirkioje.

Skaityti daugiau...
 

Žmogus ir gamta A. Baranausko “Anykščių Šilelyje”

Lietuvių tautos atmintyje A. Baranauskas yra pirmiausia “Anykščių šilelio” kūrėjas. Ši poema vienas iš gražiausių lietuvių literatūros kūrinių. Sukurti “Anykščių šilelį” paskatino daugelis aplinkybių. Tai ir protestas prieš lietuvių kalbos menkinimą, kurį teko A. Baranauskui girdėti per paskaitas Varnių kunigų seminarijoje, ir lenkų romantikų, ypač poemoje minimo A. Mickevičiaus skaitymas. Tačiau šitoje, prieš diskriminaciją parašytoje, poemoje gausu jausmų, kylančių iš sielos, širdies gelmių. Niekas taip giliai neužjautė, neišgyveno širdimi ir neparodė lietuviui gamtos neišsemiamumo, turtingumo ir spalvingumo kaip A. Baranauskas. Būtent šioje poemoje galime perskaityti tarp eilučių poeto meilę gimtajam kraštui, jo žmonėms.

Skaityti daugiau...
 

Carlos Castaneda "Laiko ratas"

Apie autorių ir knygą

Mums nepaprastai pasisekė, kad turime Carloso Castanedos knygas. Visos kartu jos sudaro vieną geriausių antropologijos mokslo veikalų. Carloso Castanedos yra vienas giliausiu ir įtakingiausių XX a. mąstytojų. Jo įžvalgos praskina kelią naujai žmogaus sąmonės evoliucijai. Antropologas Carlos Castaneda pašventė 30 savo gyvenimo metų senovės Meksikos šamanų pasaulio tyrinėjimams. Mokydamasis pas jakių indėnų šamaną don Juaną Matusą ir vėliau, ta tema jis parašė 10 knygų. Ši knyga yra ištraukų iš jų visų rinkinys. Ištraukas jungia tęstinumo gija, padiktuota ne mokytojo don Juano Matuso ir ne studento Castanedos. Tai nuo autoriaus nepriklausoma prasmės tendencija, įdiegta pačių senosios Meksikos šamanų. "Galutinis kovotojo tikslas - per esmingai disciplinuotą veiksmą, sukoncentruoti savo neblaškomą dėmesį į laiko ratą, kad priverstų jį suktis. Kovotojai, sugebėję pasukti laiko ratą, gali žvelgti į bet kurią vagą ir ištraukti iš jos ką tik nori. Nepasiduodamas apkerinčiai galiai, verčiančiai spoksoti tik į vieną vagą, kovotojas gali žvelgti abiem laiko kryptimis: kaip laikas traukiasi arba kaip artėja jo link. Taip laiko ratas įgyja milžinišką poveikį, persmelkiantį kovotojo gyvenimą. Jos tarsi surištos viena gija, kuri gyvena savo gyvenimą. Ta gija yra "laiko ratas".

Skaityti daugiau...
 

Rašytojų kūrybos ypatumai

K.Donelaitis. Svarbiausia - tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liaudis. “Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta. A.Baranauskas. Davė pradžią lyrinei gamtos lietuvių poezijai. Poemos niūri dabartis kontrastiškai gretinama su senovės Lietuvos miško grožiu, atskleidžiamos liaudies žmogaus dvasinės vertybės, protestuojama priešš carizmą, socialinę ir nacionalinę priespaudą.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 1 iš 9
Literatūra
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt